Domimės

Ar sudrausminti, vadinasi, skriausti?

Nuotrauka: © pixabay

Gyvename tokiais laikais, kai tėvai ir pedagogai bijo disciplinuoti vaikus, nes jei kas išgirs juos šaukiant ar verkiant, gali apkaltinti smurtavimu. Neretai kaimynai nemėgsta triukšmo, neįsigilinę į situaciją tuoj pat kviečia policiją. Taip įsisiūbuoja beprasmės, daug nemalonių išgyvenimų atnešančios dramos.

Seniau vaikai neretai buvo auklėjami diržu. Ir tai atrodė normalu. Dabar pereita prie kito kraštutinumo - bet koks vaiko sulaikymas nuo netinkamo elgesio palaikomas smurtu. Gerai, kad smurtas netoleruojamas, bet dėl neišmanymo dažnas pozityvią discipliną taikantis ugdytojas apšaukiamas smurtautoju.

Vaikas negali tapti brandžia asmenybe augdamas be aiškiai nubrėžtų ribų. Jis turi girdėti ne tik pagyrimus, bet ir drausmę, savitvardą, empatiją ir kitas svarbias savybes ugdančius žodžius, kaip antai, „dar ne dabar“, „Čia ne tavo“, ‚neleisiu skriausti kito“ , „Nepirksiu“, „Negalima gadinti daiktų“ ir pan.

Amorfinių būtybių, kurios nežino žodžio „negalima“, negeba suvaldyti savo norų ir užgaidų, šiais laikais labai daug. Ir tai verčia sunerimti.

Asociacija ,,Šviesos kampelis" jau 12 metų veda jaunuomenei stovyklas gamtoje. Į jas priimami vaikai nuo 9 metų. Yra ir jaunesnių, kurie atvyksta su tėvais ar vienu iš jų. Pasitaiko įvairiausių situacijų.

Kartą 8 metų berniukas pradėjo mėtyti į kitus vaikus smėlį, griauti jų statomas pilis. Buvo gražiai paprašytas liautis, bet jis nepajėgė. Atvirkščiai, dar labiau įsismarkavo. Tuomet vadovė berniuką apglėbė ir jam pasakė: „Tu puikus vaikas, bet neleisiu, kad skriaustum kitus. Palaikysiu tave glėbyje, kol nurimsi.“ Apie 10 minučių vaikas spardėsi ir šaukė. Tačiau vadovė buvo nusiteikusi ramiai ir ryžtingai - žinojo, kad paleisti anksčiau nei vaikas nurims, būtų netinkamas sprendimas. Dažnu atveju tokios būsenos vaikui sukyla dar stipresnės emocijos, kurios gali kelti grėsmę jam pačiam ir kitiems vaikams. Taigi ji laikė vaiką vadinamame ,,mylinčios meškos glėbyje'', niūnuodama jam: „ramybė, ramybė, ramybė...“ Jo visiškai nespaudė ir nesuteikė nė trupučio skausmo, tik neleido pabėgti neadekvačios būsenos.

Kitame krante gyvenantys žmonės, išgirdę vaiko riksmus: „Gelbėkite, padėkite, man skauda!“, pranešė policijai.

Ir į stovyklą atvyko pareigūnai. Tuo metu berniukas jau buvo visiškai nurimęs ir linksmas. Pribėgo prie jų pats pirmas sakydamas: „O, gerai, kad atvažiavote, nes miške važinėja keturačiai, motoroleriai ir naikina miško žolę.“ Policininkai vaikui pažadėjo tuo pasirūpinti, bet vadovams pridūrė, kad atvyko pagal iškvietimą. Žmonės iš kito kranto pranešė, kad skriaudžiamas vaikas ir jį reikia gelbėti.

Papasakojome apie vaiko isteriją ir tai, jog laikėme jį glėbyje, kad nepakenktų sau ir kitiems. Laimė, policijos pareigūnai buvo labai profesionalūs ir sureagavo išmintingai. Palinkėję sėkmės dirbant su jaunuomene išvyko.

Grįžtant prie mūsų minėtojo berniuko... Į stovyklą jis buvo atvykęs su mama, kuri vadovų pati prašė pagalbos, nes šeima negalėjo rasti būdų, kaip padėti savo vaikui. Šio berniuko atsisakė netgi mokykla. Po stovyklos ir sūnus, ir mama išvyko nurimę ir dėkingi už gautus auklėjimo metodus: „Mylinčios meškos glėbį“ ir „Išminties suolelį“, skirtą pasėdint tiek, kiek vaikui metų ir pagalvoti apie savo elgesį. Jei tuos metodus tėvai taikys nuosekliai, vaikas nurims ir ilgainiui taps harmoninga asmenybe.

Taip pat puiku, kad mama suprato, jog vaikui reikia ne raminamųjų vaistų, o tinkamos ugdymo aplinkos ir gamtos.

Taigi baigdama noriu padrąsinti tėvus nebijoti meilę apjungti su išmintingu reiklumu. Netapkime vaikų įkaitais.

Itin vertingų įžvalgų apie tai pateikia psichiatras Davidas Eberhardas neseniai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje,,Vaikų įkaitai". Rekomenduoju ją paskaityti.


Teksto autorė „Žaliosios gamtos mokyklos“ vadovė Jolanta Lipkevičienė


! Jau kitą savaitę interviu su Jolanta Lipkevičiene skaitykite naujame žurnalo „Joga ir ajurveda“ numeryje (2019 m. Nr. 3)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: