Garsiojo A. Gaudi projektuoti statiniai, ypač legendinė Šv. Šeimynos bažnyčia (Sagrada Familia) Barselonoje – nemirtingos architektūros pavyzdžiai, kuriuos, kaip sako kritikai, galėjęs sukurti šiek tiek pamišęs genijus. Ar ispanas toks buvo? Na, bent dėl gamtos ir geometrijos – tai jau tikrai taip.

Gamta ir geometrija – dvi aistros, virpinę kataloniečio sielą nuo vaikystės. Valandų valandas jis galėdavo praleisti pievoje, stebėdamas žolės stiebą ir vėjo atpūstą magnolijos lapą, tyrinėdamas sraigę ir akmens kristalus, nepailstantį kopti aukštyn vijoklio siūlą, bėgančias smėlio smilteles, samanas ir randuotais, vėjo nulaužtų šakų kamienais svyruojančius medžius. Gamta panardindavo į neregėtas gelmes, užpustydavo idėjų kopomis, sukeldama kone haliuciogenines būsenas, kurios nepavaldžios nei laikui, nei dienos ritmui – matyti vaizdai suguldavo geometrinėmis figūromis sąsiuviniuose. Sriuba nebūdavusi svarbi. Kada Saulę keisdavęs Mėnulis – juolab. Viskas tapdavo viena – svilinančia, laikui nepavaldžia kūryba, kurios mokytojas – Dievas ir gamta. Architekto filosofija buvusi paprasta: jeigu gamtą sukūrė Dievas, ( o juo jis labai tikėjo), vadinasi geriausias būdas garbinti Kūrėją, projektuoti pastatus kūrinijos pavydžiu. Net baigęs profesionalias architektūros studijas, A. Gaudis tikėjo, kad tik gamta geriausiai gali padiktuoti, kaip kurti. Ilgainiui A. Gaudis išsikovojo puikaus architekto vardą ir nestokojo klientų. Vienu aistringiausiu jo gerbėju bei mecenatu tapo Barselonos turtuolis E. Guellis. Būtent jo užsakymu architektas sukūrė vienus įspūdingiausių, laiką gerokai aplenkusių savo šedevrų. 

Perfekcionistas

Pasak biografų, A. Gaudis buvo neregėtas perfekcionistas. Jei apsėsdavo kokia idėja, nenusiramindavo, kol neįvykdydavo jos tobulai – tiksliai taip, kaip buvo numatęs. Dar ir dabar sklando legendos apie tai, kaip kurdamas Šv. Šeimynos bažnyčią, nežinia kuriam laikui sustabdė darbus, nes niekaip negalėjo rasti asilo, kuris tiktų pozuoti vienai scenai – vargšas asilas turėjęs būti visiškai nuvarytas ir atspindėti begalinį nuovargį. Po daugybės dienų paieškų, toks nusistekenęs ir išsekęs nabagas buvo surastas ir tikrai nenutuokė kokia kilni misija laukia. Užtat architektas tikrai žinojo – tai tas asilas, kurio dėka darbai vėl vyks.

Nuo dendžio iki atsiskyrėlio

Jaunystėje architektas buvo tituluojamas tikru dendžiu: rūpinosi išvaizda, pirko pačias brangiausias skrybėles, tiesa, batai būdavo gerokai padėvėti – mėgdavęs prisirišti prie nuavėtų, kurie, neva idealiai tinka kojai. Kad ir koks dendis buvęs, šeimos visgi nesukūrė – spėjama, kad žemiški reikalai jam mažai rūpėjo dėl to, kad nė iš tolo negalėję prilygti kūrybos džiaugsmui. Nenuostabu, kad tokio kūrybinio levitanto reikalais daugybę metų rūpinosi tėvas ir dukterėčia, teigdavę, kad genijus nuolatos skendi palaimintose meditatyvinėse praktikose. Panirti į savo vidų nebuvę sunku ir dėl praktikuojamo gyvenimo būdo – architektūros genijus buvo gana nuosaikus žmogus, kone visą gyvenimą propagavo sveikuolišką gyvenseną, buvo prisiekęs vegetaras. Dėl nesveikų, nuolat geliančių sąnarių gydytojai jam patarė kuo daugiau vaikščioti. Tad pėsčiomis kasdien sukardavo daugybę kilometrų. Vaikščiojimas buvo pagrindinis jo vaistas ir išsigelbėjimas nuo skausmo, kuris kasdien lydėjo gyvenimo saulėlydyje, kai vienas po kito anapilin išėjo draugai ir palaikytojai. Skausmingos patirtys gerokai pakeitė architekto būdą. Jis užsisklendė ir davė sau įžadus visą tolesnį gyvenimą skirti vien tik Šv. Šeimynos bažnyčios statybai. Būdamas uolus tikintysis, atsisakė namų, kuklų būstą įsirengė viename statomos bažnyčios kamputyje, atsiribojo nuo pasaulio, o uždirbtus pinigus išdalydavo neturtėliams. Kai kartą neapdairiai žingsniuodamas pateko po tramvajumi ir buvo sužeistas, niekas nė nesuprato, kad čia genialusis A. Gaudi – dėl viešumos vengimo jis visuomenei buvo virtęs kone mitologiniu personažu. Be to, lemtingąją akimirką neturėjo kišenėse nė cento ir jokių tapatybės dokumentų. Garsusis kūrėjas buvo palaikytas elgeta ir nugabentas į vargšų ligoninę, kurioje taip ir nepasveiko, o po mirties buvo palaidotas garsiosios bažnyčios, kuriai atidavė visą savo širdį ir gyvenimą, kriptoje. Paskutinis ir pats didingiausias jo gyvenimo šedevras taip ir liko nepabaigtas. Architekto darbą tęsė ir vis dar tebetęsia kiti ir jau niekada nesužinosime, kaip Šv. Šeimynos bažnyčia būtų atrodžiusi, jei ją užbaigtų paties A. Gaudi ranka.

Kai ritmą diktuoja gamta 

Dauguma architekto sukurtų statinių yra Barselonoje arba netoli jos. Iš pradžių A.Gaudis itin žavėjosi gotikiniu stiliumi, vėliau iš neogotikos, art noveou ir Rytų architektūrų mišinio sukūrė savitą, paženklintą visiškai niekam nematytu gamtos braižu, kuris atspindėdamas neregėtą kūrėjo išmonę įrodo, kad gamtos pasaulyje kreivių daugiau nei tiesių. Gamtoje egzistuojančias lenktas ir geometrines formas A. Gaudis laikė tobulomis ir vėliau naudojo kaip organiškas savo statinių bazes. Ypač būdinga jo statiniams elipsės formos. O štai ieškodamas tobulos kolonos, genijus tyrinėjo spiralinių augalų augimą. Architektas žavėjosi tobulai susivijusiomis pasifloros virkščiomis, pastatuose rasite ir jūrinių titnagumblių rašto atkartojimus. Lapo formos išgaubta plokštuma atsispindi stogų konstrukcijose, bokštų bumbuluose lengva atpažinti levandos žiedynus. Prioritetą teikdavo gimtojo krašto florai ir faunai. ,,Tai, kas kilę ne iš gamtos, negali būti laikoma menu. Mums tereikia atsigręžti į pradžią, mąstyti ir matyti holistiškai, o gamta niekada neišeis iš mados,” – kartodavo meistras. 

·            Korio ir palmės lapų motyvus lengvai pastebėsite daugelyje ankstyvųjų A. Gaudi darbų. Jie atsispindi sienose, grindyse.  

·            Sraigių ir kriauklių spiralines formas architektas atkartojo laiptų formose. Kiti tyrinėtojai sako, kad šioje spiralėje gali įžvelgti ir besisukančia trajektorija žemyn krentantį klevo sėklos ,,malūnsparnį”.

·            Jautrus ir dėmesingas aplinkai architektas gyvūnėlius, kurių teritoriją užėmė bažnyčios statybomis pagarbiai atkartojo latakuose.