Trys vyrai iš ryto išėjo pasivaikščioti. Ant kalvos jie pamatė budistų vienuolį ir ėmė svarstyti, ką jis ten daro.

Vienas vyras tarė: „Iš čia, kur mes esame, man atrodo, kad jis ko nors laukia – gal kokio draugo, kuris nuo jo atsiliko.“

Antrasis vyras manė kitaip: „Ne, aš su tavimi nesutinku. Jeigu jis lauktų atsilikusio draugo, tai vis pasižvalgytų atgal, ar anas ateina. Bet tas vyras ant kalvos viršūnės atgal nesidairo, vadinasi, nieko nelaukia. Ko gero, jis išėjo pamelžti karvės. Juk budistai rytais geria arbatą su pienu, štai jis ir čia. Kažkur netoliese ganosi jo karvė, matyt, ji kažkur nuklydo ir jis dabar jos ieško.“

Trečias vyras irgi išsakė savo nuomonę: „Kažin ar tai tiesa. Jei žmogus ieškotų karvės, jis nestovėtų lyg statula. Vaikštinėtų, dairytųsi į šalis, o šitas stovi kaip įkastas į žemę, matau, kad net jo akys užmerktos. Argi taip žmonės ieško karvių? Man atrodo, jis čia medituoja.“

Tada trys vyrai nusprendė prieiti prie budistų vienuolio ir pasitikslinti, ką tas iš tikrųjų veikia. Jie priėjo ir pirmasis vyras paklausė: „Tikriausiai tu tikiesi, kad čia ateis tavo draugas. Judu vaikštinėjote, jis atsiliko ir dabar turi tave pasivyti, taip?“

Budistų vienuolis atsimerkė ir atsakė: „Aš tikiuosi? Ne, aš niekada nieko nesitikiu. Ko nors tikėtis man neleidžia mano religija.“

Žmogus tada pasitaisė: „O, Dieve! Atsiprašau, kad pasakiau „tikiesi“. Tu lauki draugo, tiesa?“

Vienuolis tarė: „Mano religija moko, kad mes negalime žinoti, kas atsitiks kitą akimirką, tad ir laukti nieko negalime. Taigi aš nieko nelaukiu.“

Vyras tada paklausė dar kitaip: „Na, gerai, tarkime, tu nei tikiesi, nei lauki. Tu vaikštinėjai su draugu ir jis nuo tavęs atsiliko, taip?“

Vienuolis nepasidavė: „Tu vėl nepataikei. Aš šiame pasaulyje draugų neturiu. Taip pat neturiu ir priešų. Nes kur yra draugas, atsiras ir priešas. Vieno nuo kito atskirti neįmanoma. Argi nematai, kad aš esu vienuolis? Vienuoliai neturi nei draugų, nei priešų. Žinai ką, eik iš čia ir nekvaršink man galvos.“

Į vienuolį kreipėsi antrasis vyras: „Aš irgi jam sakiau, kad nusikalba. Jo spėjimas, kad tu lauki draugo, – gryna nesąmonė. Mes juk žinome, kad budistų vienuoliai nieko nelaukia ir kad jie neturi nei draugų, nei priešų. Man atrodo, tu ieškai nuklydusios karvės, tiesa?“

Jam vienuolis atsakė taip: „Tu dar kvailesnis negu tavo draugas. Aš ieškau karvės? Budistų vienuoliai neturi jokios nuosavybės, taigi ir karvės aš turėti negaliu.“

Atėjo trečiojo vyro eilė. Jis tarė vienuoliui: „Kaip matau, tu medituoji, argi ne?“ Bet ir jis nepataikė. Vienuolis atšovė: „Tai visiška nesąmonė! Meditacija nėra veiksmas, kurį kas nors gali atlikti. Taigi jūs negalite medituoti. Jūs tik galite patys būti meditacija. Pasakysiu jums tiesą – aš čia nieko neveikiu. Tiesiog stoviu. Argi negalima?“

Vyrai susižvalgė tarpusavyje ir pirmasis tarė: „Žinoma, galima. Bet tiesiog stovėti ir visai nieko neveikti mums atrodo beprasmiška.“

„Betgi tai ir yra meditacija“, – atsakė jiems vienuolis.

Visą straipsnį apie meditaciją skaitykite žurnale „Joga ir ajurveda” (2018 m. Nr. 3).