Domimės

Pasenę emociniai inkarai

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Joga ir ajurveda

Įvairūs pojūčiai (kvapas, garsas, skonis, prisilietimas), net daiktai generuoja mumyse jausmus, vėliau mintis ir atitinkamas reakcijas. Jei laiku nenutraukiame nenaudingo prisirišimo prie emocinių inkarų, jie tampa sunkiu balastu, slopinančiu polėkį.

 

Mūsų smegenys veikia lyg milžiniškas sugertukas. Kaupia ne tik tikslinę informaciją, reikalingą išlikti kintančiame pasaulyje, profesinei veiklai, socialiniams santykiams ir gerovei palaikyti. Neuronai lyg painus voratinklių tinklas saugo patirtis, tai yra reikšmingus, džiugius ir skausmingus, giliai palietusius, todėl pasąmonėn įsirėžusius įvykius. Maža to, kiekvieną prisiminimą lyg šilkverpio kokoną apraizgo pojūčiai, kurie lydėjo mus svarbiu momentu. Pavyzdžiui, daugelis prisimename, kaip kvepia mama, nes vaikystėje jos glėbys asocijavosi su saugumu. Ausyse vis dar skamba daina, per kurią šokome su patinkančiu žmogumi ir patyrėme pirmojo bučinio skonį. Albumuose laikome kelionių nuotraukas, nes kas kartą į jas pažvelgę mintimis nusikeliame už kelių tūkstančių kilometrų ir vėl pajuntame nuotykių troškulį.

 

Remiantis neurolingvistinio programavimo teorija, tam tikri signalai pirmiausia sužadina jausmus, kuriuos kadaise patyrėme, vėliau kelia klausimą, kaip galėtume sugrįžti į tą pačią emocinę būseną, todėl imamės konkrečių veiksmų tikslui pasiekti. Perkandus savo ir kitų elgesio motyvus ši praktika gali tapti manipuliacijų įrankiu. Kai alkstame dėmesio ir trokštame paveikti, intuityviai liečiamės prie artimųjų, nes žinome, kad tai juos suminkština. „Brangusis, ar ji nenuostabi?“ – parduotuvėje murkia į parankę vyrui įsikibusi žmona, siųsdama aiškią žinutę: „Aš noriu tos suknelės!“ Arba štai bosas, prieš skirdamas naują užduotį, apipila darbuotoją liaupsėmis ir pasididžiuoja ant sienos sukabintais jo diplomais. O šitaip pamalonintas žmogus prisimena, ką reiškia turėti išaugusius sparnus ir motyvaciją. 

 

Šie veiksniai – emociniai inkarai (kvapai, garsai, skoniai, prisilietimai, daiktai) – vienu mygtuko paspaudimu atgamina susijusius jausmus. Kūnas reaguoja ne tik psichiniame, bet ir fiziniame lygmenyje: nuo padažnėjusio širdies ritmo, nerimo iki atsipalaidavimo, seksualinio susijaudinimo. Pojūčiai atrodo tokie realūs. Nuostabu, jei lanko teigiamos emocijos, kuriomis pasidžiaugiame ir paleidžiame. Blogai, kai įsikabiname į pasenusius inkarus ir vaikomės praeities vaiduoklių, užuot judėję į priekį.

 

Pasąmonės žaidimai

Psichologai taiko neurolingvistinį programavimą gelbėdami pacientus nuo emocinių negandų, asmenybių treneriai moko klientus išsiugdyti savyje lyderį, tačiau labai dažnai paklūstame šiems dėsniams patys to nesuprasdami. 

Tai vadinama automatiniu elgesiu. Pasiduodame primestoms normoms, stereotipams, leidžiame aplinkai formuoti nuomonę apie save. Nors kažkur viduje kirba nuojauta, kad nerealizuojame savęs ten, kur turėtume, mąstome ir gyvename po senovei. Slidinėjame vietoje kaip ant užšalusio ežero, bet nedrįstame pralaužti ledo. Juk baisu nugarmėti ekete nežinion. Apgaulingas savisaugos jausmas neleidžia palikti komforto zonos ir išbandyti ką nors naujo. Patirtis moko, grūdina, praturtina ir, kaip mėgsta sakyti išminčiai, atveda į protą. Ar ne to ir siekiame? Atrasti tai, kas iš tiesų esame. Būti tokie, kokie norime būti šią akimirką. Ne tokie, kokius mus įsivaizduoja aplinkiniai. Ne tokie, kokius norėjo mus matyti gimdytojai. Kitų žmonių indėlis į mūsų smegenų ir elgesio programavimą yra labai didelis, bent iki tokio amžiaus, kai sąmoningai suvokiame, kad turime plaukti savo likimo vaga, o ne kažkieno išraustu vandentiekio kanalu. 

 

Bet gana kaltinti dėl savo klaidų ir klystkelių kitus. Pagalvokime, kaip dažnai patys uždarome save dvejonių kameroje ir pasmerkiame viena po kitos slenkančioms niekuo neypatingoms dienoms, užuot skleidęsi lyg lotoso žiedas. Naujos pareigos darbe? Ne, aš nesugebėsiu. Juk praėjusį kartą susimoviau, kai per susirinkimą vilkėjau pilką, prieš penkerius metus pirktą kostiumą. Toksiški santykiai su partneriu? Nieko tokio, kitiems būna blogiau. O kai savaitgalį namai pakvips gardžiais pietumis, šonus parems minkštos sofos pagalvėlės, apglostys jausmas, jog situacija ne tokia jau kritiška... Tik laimės iliuzija netruks išsisklaidyti kilus eiliniam kivirčui. Arba pakalbėkime apie tokį įkyrų, bet itin dažnai šiuolaikinį žmogų kankinantį reiškinį – nemigą. Kiekvieną vakarą, negalėdami sudėti bluosto, mintyse skaičiuojame avis, kol galiausiai imame plūsti nematomą priešą: „Nekenčiu tavęs. Noriu, kad tavęs nebūtų. Išnyk ir leisk man užmigti.“ O gal reikėtų susikoncentruoti į savo jausmus, kurie kunkuliuoja kaip smala pragare ir degina iki skrandžio opų. Laikome juos kietai užgniaužę, kad joks dūmelis nepraslystų į išorę, nesugadintų tobulo gyvenimo įvaizdžio. Būtų keista, jei užmigtume ant karštų žarijų. 

 

Tai tik keli pavyzdžiai, kai prieš priimdami sprendimą pasakome daug žodžių, prasidedančių „ne...“. O žmogaus psichika visada prieš priimdama negatyvą turi jį išanalizuoti, taigi, ir išjausti. Užprogramuojame save nesėkmėms.

 

Nebe marionetės

Norint atsikratyti emocinių praeities nešulių, turime mokytis atpažinti paslėptus inkarus ir nebijoti atkabinti juos nuo savo laivo. 

Ø   Pradėkime nuo daiktų... Drabužiai, kurių nedėvėjome ir nepasigedome per pastaruosius 6–12 mėnesių. Dovanos, kurios niekada nepatiko, tačiau saugomos garbingoje namų vietoje vien tam, kad neįsižeistų kitas žmogus. Pasibaigusius santykius menančios nuotraukos, laiškai ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, traukinio bilietai (įsimylėję žmonės tampa labai sentimentalūs!). Sporto inventorius, kuris vis dar laukia šeimininko įkvėpimo ir kas kartą maitinamas pažadais: „Nuo rytojaus...“, „Nuo pirmadienio...“, „Nuo kitų metų...“ Virtuvės rakandai (formelės, mentelės ir kulinariniai švirkštai) – spontaniški pirkiniai, susižavėjus naminio maisto kultūra, bet taip ir nepadėję tapti savo virtuvės šefu. Visi šie dalykai skatina prisirišimą prie praeities arba neįgyvendintų tikslų. Jei niekada jų nepasiekėte (net nesistengėte), galbūt jie nebuvo tokie svarbūs.

Ø   Susimąstykime, kaip mus veikia santykiai su žmonėmis. Tikime, jog kopijuojant kitų sėkmę mus aplankys trokštama šlovė ir pripažinimas? Lipame per save, kad patenkintume kitų poreikius, nors patys džiūstame kaip nelaistoma gėlė ankštame vazone? Bijome užgauti kitų jausmus, nors nelaimės akivaizdoje niekas iš aplinkinių net nepasiūlytų peties atsiremti? Kiek kartų sutikome, paklusome, neprieštaravome, nes taip priimta, nes kiti žino geriau? 

Ø   Periodiškai atlikime minčių detoksikaciją. „Jei tik kas nors gali nepasisekti, būtinai nepasiseks“, – sako Merfio dėsnis. Emociniu inkaru gali būti įsišaknijęs mąstymo modelis, kai, rodos, tik laukiame išankstinio negatyvaus nusiteikimo patvirtinimo arba skubame atmesti bet kokias permainas. Pabandykime vizualizuoti įvykius palankia kryptimi. Ką darysime, kad pasisektų? Kaip jausimės, kai gausime norimą rezultatą? Net praeityje patirtas sudėtingas situacijas reikėtų iš naujo išgyventi mintyse, tačiau priimti sprendimus (sustabdyti konfliktą, atsiprašyti, išsikalbėti, apkabinti), kurie padėtų pasijausti geriau. 

Ø   Psichologai siūlo kurti teigiamus emocinius inkarus, kurie padeda keisti nemalonius jausmus (liūdesį, nerimą, gėdą) arba siekti naujų tikslų. Ar kada nors susimąstėte, kodėl namuose yra taip jauku, o darbe tvyro produktyvi atmosfera? Aplinkoje yra daug jausmus nulemiančių daiktų. Iš savo puodelio net kava skanesnė. Tikriausiai visiems yra buvę momentų, kada nuotaika sugenda be jokios akivaizdžios priežasties. Reikėtų atidžiau pastudijuoti, kas konkrečiai palietė, galbūt netoliese slepiasi emocinis inkaras. Pavyzdžiui, įsitempiame užuodę odontologo kabineto kvapą, tačiau atsipalaiduojame ant masažinio stalo. Mes nuolat kuriame asociacijas tarp pasikartojančių įvykių ir jausmų. Tokiu būdu galime įtvirtinti motyvaciją sportuoti, mąstyti pozityviai ir malšinti stresą.

Ø   Norėdami apgauti pasąmonę ir labiau kontroliuoti savo mąstymą bei reakcijas, nustokite elgtis prognozuojamai. Keiskite nusistovėjusius įpročius, duokite peno smegenims, patirkite naujus dalykus. Kuo sąmoningesni, tuo rečiau pasiduodame automatiniam elgesiui. Eikite į tą pačią parduotuvę kas kartą vis kitu keliu. Išmokite valytis dantis kaire ranka. Nusišypsokite žmogui, kurio nemėgstate labiausiai. Suplanuokite dienotvarkę ne telefone, o ranka ant balto lapo. Paskambinkite, užuot rašę elektroninį laišką, arba atvirkščiai. Valgykite picą ne nuo centro, o nuo krašto. Pradėkite skaityti žurnalą nuo paskutinio straipsnio.

Tikėkite savimi kaip unikumu. Kiekvienas per savo tylią ar triukšmingą egzistenciją šioje žemėje esame prikaupę žinių, apie kurias nerašoma nė vienoje Oksfordo universiteto bibliotekos knygoje. Kartais sąmoningai vartome pageltusius puslapius gręžiodamiesi į praeitį, kartais nesąmoningai čiumpame į rankas dovanotus vadovėlius, ieškome ten atsakymų ir nematome, jog patys galėtume rašyti savo gyvenimo romanus

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: