Domimės

VILKAI IR VARNAI. Apie juos kuria legendas

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Martynas Černiauskas

Nuo seno žmogų su gamta sieja stiprus ryšys, kuris atsispindi kūryboje: nuo tautosakos iki populiariosios kultūros. Ne veltui kai kuriems gyvūnijos pasaulio atstovams priskiriamos mistinės galios. Iš tiesų jie yra nepaprasti. Ypač vilkai ir varnos, kuriais ir siūlome pasidomėti.  

 

Sumanus plėšrūnas

Vilkai laikomi inteligentiškais, protingais, tačiau žiauriais medžiotojais. Jie mėgsta stambų grobį, už save didesnius kanopinius – elnius, stirnas, o pasitaikius progai neatsisako ir smulkesnių žinduolių, pavyzdžiui, kiškių, bebrų. Vienu sykiu gali suėsti iki 9 kg. Pasisotinęs gyvūnas ištveria 14 dienų neėdęs be pasekmių sveikatai. Vilkų gauja medžioja 80–160 km2teritorijoje. Vienas vilkas per 24 val. gali įveikti iki 200 km atstumą, tačiau geriausiai jaučiasi bėgdamas ristele (8 km/val.). Prireikus gali skuosti 30 km/val. greičiu, tačiau tik kelias minutes.

Įdomu. Šiaurės Amerikos indėnai čerokiai nemedžiojo vilkų, nes tikėjo, jog „gamtos broliai atkeršys“. Be to, ginklas, panaudotas žudant gyvūną, tapdavo „neveiksnus“. Pietų Amerikos kultūrose vilkas vertinamas kaip kelio ieškotojas ir puikus mokytojas. Vikingai dėvėjo drabužius iš plėšrūnų kailio ir gėrė jų kraują, kad įgytų kovinės dvasios. Jie tikėjo, jog mūšyje (ar mūšio dieną) pamatyti vilką yra geras ženklas.

Sukurtas žudyti

Vilko klausa yra 20 kartų, o uoslė – 40 kartų geresnė nei žmogaus. Gyvūno nosyje yra 200 mln. jutiminių ląstelių, žmogaus – tik 5 mln. Vilkas užuodžia grobį, esantį toliau nei 2,5 km atstumu. Dėl šviesą atspindinčio akių audinių sluoksnio, vadinamo tapetum lucidum, vilko akys šviečia tamsoje ir tai palengvina matymą naktį. Žandikaulyje sutelkta milžiniška jėga. Vilko sukandimo jėga yra 72 kg/cm2(krokodilo – 260, jaguaro – 141, rotveilerio – 22, žmogaus – 8,4). Jos užtenka, kad dantys perkąstų vamzdinius kaulus. 

Įdomu. Romėnų išminčius Plinijus Vyresnysis rašė, jog skausmą dygstant dantims galima sumažinti patrynus dantenas vilko iltimi. Gyvūno išmatomis buvo gydomi pilvo diegliai, katarakta. Actekai vilko kepenis valgė nuo melancholijos. Viduramžių Europoje vilko kepenų milteliai palengvindavo gimdymą, o džiovinta letenėlė, pakabinta po kaklu, „mažino“ gerklės skausmą. Tikėta, kad vilkų mėsa slopina kojų raumenų skausmus. XVIII a. gydytojai manė, jog autoimuninė liga, žinoma kaip sisteminė raudonoji vilkligė, pasireiškia įkandus plėšrūnui.

Bendrauja per atstumą

Vilkai yra didžiausi šuninių šeimos atstovai. Jie gyvena gaujomis po 20 narių, todėl yra labai socialūs. Sudėtingą bendravimo sistemą apima kūno kalba, kiauksėjimas, kaukimas, išskiriami sekretai. Vilko teritoriją apibrėžia ne tik erdvė, bet ir laikas. Skirtingos gaujos, judėdamos tam tikroje vietovėje, pagal paliktus kvapnius pėdsakus (išmatas, šlapimą ir kt.) atsižvelgia, kaip seniai takais prabėgo kiti gentainiai. Vilkai bendrauja vienas su kitu per atstumą kaukdami – kviesdami burtis medžioklei, perspėdami varžovus. Jų balsai girdimi iki 10 km spinduliu. Vienas vilkas paprastai kaukia tik 5 sekundes, tačiau, kai prisijungia visas būrys, procesas atrodo ilgesnis.

Įdomu. Legendų apie vilkolakius – padarus, kurie dienos metu turi žmogaus pavidalą, tačiau naktį, ypač per pilnatį, virsta pabaisomis, – šaknys slypi senovės Graikijos mitologijoje. Įsižeidęs Dzeusas pavertė Arkadijos karalių Likaoną vilku. Graikai tikėjo, jog valgant vilkų papjautas avis galima tapti vilkolakiu. 

Tėviški instinktai

Gaujai vadovauja ne alfa patinas, kaip dažnai manoma, o dominuojanti pora (vilkė ir vilkas). Jie užima aukščiausią hierarchijos vietą ir diriguoja medžioklei. Nors daugelis suaugusių gaujos narių gali susilaukti palikuonių, poruojasi tik alfa pora. Taip savo genus perduoda tik stipriausi ir ištvermingiausi gyvūnai. Vaikingumas trunka apie 65 dienas, po kurių patelė atsiveda vidutiniškai iki šešių aklų ir kurčių jauniklių. Kitos vilkės padeda „auklėti“ ir auginti gaujos pamainą. Sulaukę 10 mėn. amžiaus gyvūnai pasiekia brandą ir geba medžioti savarankiškai.

Įdomu. Romėnų mitologijoje Romos įkūrėjus Romulą ir Remą savo pienu išmaitino vilkė („lupa“). Vėliau nevaisingos romėnės dalyvaudavo Luperkalijos festivalyje tikėdamosi susilaukti kūdikio. 

Ties išnykimo riba

Kadaise vilkai buvo labiausiai sausumoje paplitę gyvūnai. Kai dėl medžiojimo jų populiacija sumažėjo trečdaliu, užsiimta apsauga siekiant išsaugoti rūšį nuo išnykimo. Ten, kur yra vilkų, dažnai būna ir varnų, kurie kartais vadinami „vilkų paukščiais“. Varnai seka plėšrūnus, kad pasitaikius progai galėtų pasisotinti grobio likučiais.

Įdomu.XVII a. Airija buvo vadinama vilkų žeme, nes šių gyvūnų buvo labai daug. Medžioklė tapo populiari didikų pramoga, kuriai naudodavo vieną didžiausių šunų veislių – airių vilkogaudžius. Šiandien jie labiau primena namų augintinius nei galingus medžioklius, galinčius susiremti su vilkais.

Tamsus, bet išmintingas 

Savo intelektu varnos prilygsta šimpanzėms ir delfinams. Moksliniai tyrimai rodo, jog paukščiai greitai suvokia veiksmo ir atoveiksmio ryšį, išmoksta atlikti įvairius triukus, jei už tai gauna atlygį. Net gamtoje varnai pasitelkia protą, kad išliktų: klaidina priešus ir vilioja nuo lizdo, vagia grobį. Jei paukštis žino, kad jį stebi kitas gentainis, jis apsimes, kad slepia maistą vienoje vietoje, tačiau padės gardų kąsnelį visai kitur. Kadangi sparnuočiai yra protingi, tokia taktika ne visada veikia. Varnos gali reikšti viena kitai jausmus – simpatiją, antipatiją, užuojautą, nepasitikėjimą. Moksliniai tyrimai rodo, jog paukščiai geba samprotauti, nuspėti ateities įvykius, priimti sau naudingą sprendimą. Jų intelektas prilygsta 3–4 m. amžiaus vaikui.

Įdomu.Amerikiečių poetas ir rašytojas Edgaras Allanas Poe ne veltui savo eilėraščiuose naudojo varno alegoriją. Šis paukštis nuo seno asocijuojasi su tamsa, piktomis antgamtinėmis jėgomis, negeromis pranašystėmis ir mirtimi. Prancūzijoje tikėta, kad varnai – nedorų kunigų sielos, Vokietijoje juos laikė prakeiktų sielų ir paties šėtono įsikūnijimu. Švedijoje gyvavo legenda, kad juodų paukščių pavidalu skraido nužudytų, tačiau deramai nepalaidotų žmonių sielos. Danijoje buvo draudžiama ilgai žiūrėti į varnus, esą jie gali pasiglemžti sielą.

Pamėgdžiojimo virtuozai

Nelaisvėje laikomos varnos gali išmokti kalbėti ne prasčiau nei papūgos. Jos įgunda pamėgdžioti buitinius garsus, pavyzdžiui, automobilio variklio gausmą, nuleidžiamo tualeto vandens šniokštimą, kitų paukščių ir gyvūnų balsus. Varnos imituoja vilkų ar lapių skleidžiamus garsus, kad priviliotų plėšrūnus prie dvėselienos. Paukščiai ne visada gali prakirsti kailį snapu, tačiau grobį pradėjus doroti maitėdoms, varnos atsiriekia savo dalį – pasisavina apie 17 proc. mėsos. Ši sąjunga yra naudinga abiem pusėms. Varnos praneša apie pavojų, kurio gali nepastebėti į ėdesį susitelkę vilkai. Australijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog sparnuočiai naudoja snapą kaip žmogus rankas, kad parodytų gentainiams norimą objektą. Anksčiau manyta, kad ši savybė būdinga tik primatams. 

Įdomu. Senovės Tibete ir Graikijoje varnus naudojo kaip pasiuntinius nunešti žinią dievams. Keltų karo deivės mūšio metu dažnai virsdavo šiais paukščiais. Vikingų dievas Odinas turėjo du varnus Huginą (mintis) ir Muniną (atmintis), kurie dieną skraidydavo po pasaulį ir kiekvieną vakarą pranešdavo valdovui, ką matė. Kinai teigė, kad miške varnai perspėja žmones apie dievų pasirodymą. Kai kurios Amerikos indėnų gentys garbino varną kaip dievybę. Jis apibūdinamas kaip gurdus apgavikas, turintis įtakos pasaulio kūrimui.

Pramogauja kaip moka

Varnos yra iš prigimties klastingos. Jos geba linksmintis kitų sąskaita. Dažnai galima pamatyti, kad paukščiai žnaibosi, erzina, vagia maistą iš šunų, vilkų, ūdrų. Ne kartą pastebėta, kaip paukščiai čiuožinėja snieguotais namų stogais. Jie moka pasigaminti žaislų iš šakelių, akmenukų, riešutų. Kol kas dar neištirta, kodėl varnai mėgsta voliotis skruzdėlynuose. Paukščiai sutraiško vabzdžius snapu ir gauta mase sutepa savo plunksnas. Viena iš teorijų teigia, kad skruzdžių sekretas naikina grybelį ir išorinius parazitus, todėl sparnuočiai šitaip užsiima savigyda. Kiti biologai sako, kad tai – tik žaidimo dalis, kuri gali sukelti paukščiams priklausomybę.

Įdomu. Remiantis graikų mitologija, anksčiau varnų plunksnos buvo baltos, bet Apolonas, bausdamas už plepumą ir neklusnumą, nudažė jas juodai. Varnai minimi keliuose Biblijos fragmentuose. Nojus pasiuntė varną, kad įsitikintų, ar potvynis atsitraukė ir pasirodė sausuma. Kitoje vietoje minima, kad sausros metu Dievas įsakė varnams atnešti pranašui Elijui duonos ir mėsos.

Tobulai prisitaiko

Varnos lengvai prisitaiko prie skirtingų gyvenimo sąlygų. Jų aptinkama sniegynuose ir dykumose, kalnuose ir didmiesčiuose. Poroms būdinga monogamija ir gyvenimas fiksuotoje teritorijoje. Įrodyta, kad lizdus palikę jaunikliai buriasi į „gaujas“, nes tai padeda išlikti. Mokslininkai aptiko, kad paukščiai išgyvena procesą, panašų į paauglystę, ir tai sukelia jiems didelį stresą. Šiuo laikotarpiu varnos maištauja ir aiškinasi tarpusavio santykius. Sparnuočiai nėra išrankūs maistui. Maitinasi tiek šviežiu grobiu, tiek dvėseliena, lesa mėsą, žuvį, sėklas, kiaušinius, vaisius, daržoves ir maisto atliekas šiukšlynuose. Varnos neturi daug priešų, todėl laisvėje išgyvena 17 metų, nelaisvėje – iki 40 m. 

Įdomu. Nuo XIX a. Europoje varnos paplito kaip naminiai augintiniai. Jos yra neatsiejamos Londono Tauerio bokšto gyventojos. Remiantis legenda, kol varnos gyvena pastate, tol gyvuoja monarchija. Nuo karaliaus Charleso II valdymo metų bokšte nuolat laikomi 6 paukščiai, kuriems prižiūrėti paskirtas darbuotojas, vadinamas Varnų meistru.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: