Tai vienas seniausių žmonijos simbolių, suvokiamas kaip visatos dėsnių išmanymo, gyvenimo ir tyrumo ženklas. Lotoso žiedo atsivėrimas interpretuojamas kaip dieviškas kosmoso kūrimo aktas, o jo stiebimasis į saulę – nenugalimas. 

1.     Egiptiečiai pastebėjo, kad lotosas taip mėgsta šviesą, jog gali išsiskleisti net spindint mėnuliui.

2.      Lotosai vadinami dievų palytėtais augalais. Buda neretai vaizduojamas sėdintis besiskleidžiančiame lotoso žiede, įvairios indų dievybės įsitaiso ant šio augalo lapų, laiko žiedus rankose ar net išskleidžia savo širdyje. Iš lotoso gimė egiptiečių Saulės dievas Ra, ant lotoso lapo sėdi ir pomirtinio gyvenimo dievas Ozyris. Dievybė Šri, arba Lakšmi, Višnaus žmona, irgi buvo vadinama „gimusia iš lotoso“.

3.     Natūraliomis sąlygomis šiandien lotosai bene gausiausiai veši Pietų Indijoje. Šiauriausia jų natūralaus paplitimo riba  siekia Volgos deltos užutekius prie Kaspijos jūros. Itin gerai šie daugiamečiai vandens augalai tarpsta šiltuose subtropiniuose kraštuose, sekliuose vandenyse. Mėgsta tvenkinius, upių deltas, kurių dugne kaupiasi daug derlingo dumblo, kuriame augalas lengvai įleidžia šaknis.

4.     Vienas iš šimtų indiškų lotoso pavadinimų, išvertus iš sanskrito kalbos, skamba kaip „gimęs purve“. Gyvybę užmezgęs po vandeniu, tamsoje, augalas stiebiasi į saulės šviesą ir tarsi ją sveikindamas išskleidžia kvapnų, nuostabaus grožio žiedą. 

5.      Nors išauga purve, lotosas vadinamas švaros ir tyrumo simboliu, jo savybė nusikratyti purvą taikoma kuriant antibakterines ir savaiminio valymo technologijas.

6.      Senovės Indijos mitologijoje žemė įsivaizduojama kaip didžiulis lotosas ant vandens, rojus – didelis ežeras, kuriame daugybė šių vandens augalų ir kuriame gyvena skaisčios sielos. Hinduizmo dievai Brahma ir Lakšmė paveiksluose dažnai vaizduojami šalia lotosų, kurių vainiklapiai atskleidžia dvasinę dievų galią. 

7.     Senovės Rytų išminčiai tiki, kad lotosas – tai tarsi žmogaus dvasinės raidos simbolis, visada iš tamsos ir nežinojimo veržtis į šviesą. Ne atsitiktinai septintoji, pati aukščiausioji viršugalvyje esanti čakra, simbolizuojanti išmintį ir dvasinį nušvytimą, dažnai vaizduojama kaip lotosas ir netgi vadinama tūkstančio žiedlapių lotosu.

8.     Daugelio Centrinės, Rytų ir Pietryčių Azijos tautų lotosas nuo seno buvo laikomas šventu augalu, vaizduotas religinėje tapyboje ir liaudies mene, jo simbolį savo kūriniuose gausiai naudojo filosofai, rašytojai ir poetai, neretai jis minimas ir senoviniuose indų šventraščiuose – vedose. 

9.     Lotoso žiedai buvo naudojami ir įvairiose ritualinėse apeigose. Senovės Egipte lotosas laikytas augalu, savyje nešančiu saulę. Kinai riešutinį lotosą nuo seno vadino žmogaus grynumo ir tobulumo simboliu. O senovės graikams jis reiškė kūno ir dvasios švarą. 

10.  Maždaug lazdynų riešuto dydžio lotosų sėklos turi ypatingą jėgą – išlieka gyvos daugybę šimtmečių, apie 300–400 metų. Taigi lotosus galima drąsiai vadinti ne tik dvasingumo, bet ir ilgaamžiškumo simboliu. 

11.  Visos šių augalų dalys yra naudingos: valgomos arba naudojamos gydomaisiais tikslais. Maistingi ir krakmolingi lotosų šakniagumbiai nuo seno naudojami gardiems patiekalams ruošti. Sumaltomis sėklomis gardinama duona ir kiti kepiniai, ruošiami įvairūs skanėstai, jų beriama į padažus.

12.  Švelnaus skonio lotosų arbata, senaisiais laikais prieinama tik turtingiesiems, vadinama sveikatos, jaunystės ir laimės eliksyru. Dabar jo galite paskanauti ir jūs. Bene populiariausia lotosų arbata į platųjį pasaulį keliauja iš Vietnamo. 

13.  Medus, kurį bitės surinkdavo iš lotosų žiedų, buvo laikomas kone dievišku patepimu. Tiek kvepalai, tiek lotosų žiedų medus kainavo nemažus pinigus ir, kaip ir arbata, buvo prieinami tik kilmingiesiems. 

14.  Iš lotosų sėklų budistų vienuoliai veria malas – į katalikišką rožančių panašius maldai skirtus vėrinius, nešiojamus ant riešo ar kaklo. Jie naudojami kalbant mantras. Tikima, kad padeda suvaldyti geismus ir kylančias aistras.

15.  Lotosas vertinamas ir kaip vienas iš seniausių žinomų gydomųjų augalų. Senovės Rytų vaistininkai iš įvairių jo dalių ruošė vaistus gausybei ligų gydyti. Šis augalas ir dabar naudojamas tradicinėje indų bei kinų medicinoje. 

16.  Kvapų žinovai lotosų žiedus nuo seno naudoja itin prabangiems kvepalams gaminti. Nors  grynas natūralus kvapas yra toks keistas, jog sulig pirma pažintimi net gali pasirodyti nebūdingas augalų pasauliui, vėliau jis pavergia švara ir dėl neutralumo dažniausiai kvepaluose komponuojamas su kitais, lengviau atpažįstamais, aromatais: jazminų, rožių, mandarinų ir kitų augalų.

17.  Auginti lotosą nėra sudėtinga, tiesiog reikia žinoti, kaip tai daryti. Tinkamomis sąlygomis lotosai išauga iki 1,5 metro ir daugiau virš vandens ir išskleidžia žiedą, kuris gali siekti net iki 50–70 cm skersmens.  

18.  Lotosai priskiriami lotosinių augalų šeimai, kuriai priklauso trijų rūšių augalai: riešutiniai (arba indiškieji), geltonieji (arba Nilo lelijos) ir penkialapiai lotosai. Garsiausias yra riešutinis lotosas, žydintis rožiniais žiedais. Lotosai žydi ir raudonais, baltais, melsvais, geltonais, purpuriniais žiedais. Egzistuoja ir dirbtinai sukurtos sodo lotosų veislės.

19. Lotoso simbolis naudojamas architektūroje ir grožio procedūrose. Ar žinote, kad Delyje stovi lotoso žiedo formos šventykla su 27 milžiniškais marmuru dengtais „žiedais“, o vienas populiariausių tatuiruočių motyvų – irgi lotosas. Viskas dėl tų ypatingųjų galių. 

20.  Lotoso pratimų kompleksas gali pagerinti endokrininės sistemos veiklą, suaktyvinti lytinių hormonų gamybą ir sugrąžinti moteriai jaunystę. Tyrimai rodo, kad jie stimuliuoja DHEA (dihydroepiandrosterono), svarbaus endogeninio steroidinio hormono, dalyvaujančio androgenų ir estrogenų sintezėje, išsiskyrimą. Šis hormonas taip pat gerina atmintį, dėmesio koncentraciją ir mažina ligų riziką. Reguliarūs užsiėmimai palengvina menopauzės simptomus, padeda išspręsti miego problemas.