Gyventi šviesiau ir sąmoningiau galime tik vadovaudamiesi tam tikrais visatos dėsniais. Deja, jų niekas mūsų nemoko nei mokyklose, nei universitetuose. Atrasti ir suprasti turime patys. Neretai per skaudžias ir dramatiškas gyvenimo pamokas.

Kviečiame pastudijuoti keletą esminių. 

Vienovės dėsnis

Esame linkę manyti, jog esame atskiri ir nepriklausomi individai. Užtat pirmiausia skubame pasirūpinti asmenine gerove. Tačiau vienas pagrindinių visatos dėsnių skelbia visai ką kita: visa, kas egzistuoja šioje visatoje yra kilę iš vieno šaltinio ir yra nedalomas vienis. Visi mes, iki pačios mažiausios gyvasties, glaudžiai susiję tarpusavyje – tarsi vienas milžiniškas organizmas. Taigi jei kenčia viena grandis, ši kančia neišvengiamai palies ir visas kitas. Kol kažkas kentės, mes taip pat negalėsime tapti absoliučiai laimingi ir harmoningi. Užtat be galo svarbu stengtis gyventi taip, kad gera ir patogu būtų ne tik mums. Privalome pagalvoti apie viską, kas mus supa. Augalai, gyvūnai, žmonės, planeta, visata... Visi tai yra tarsi mūsų pačių tąsa. Kenkdami kitiems, kenkiame sau.

Atsakomybės dėsnis

Neretai manome, kad dėl visų įvykių, kurie mus ištinka, kaltas kažkas iš šalies. Tėvai, mokytojai, politikai, gamta, likimas. Tačiau atminkite, už viską, kas vyksta mūsų gyvenime, esame atsakingi tik patys. Kad ir kaip nelengva tuo patikėti, visa, kas mums nutinka, sukuriame ar pritraukiame savo mintimis, veiksmais, pasirinkimais. Kad išmoktume pasirinkti tinkamai, pirmiausia turime išmokti gyventi su absoliučia tiesa, klausydami savo širdies. Kaip sako išminčius Nisargadatta Maharaj: „Melagingi dalykai veda į kančią. Netikri norai, netikros baimės, netikros vertybės, melu ir netikrumu grįsti santykiai. Atmeskite melą, apsimestinumą ir išsivaduosite iš kančių. Tikra tiesa teikia džiaugsmą ir ramybę. Tikra tiesa išlaisvina.“

Augimo dėsnis

Taip jau sukurta ši visata, kad klestėti gali tik tai, kas nuolat juda, keičiasi, tobulėja, evoliucionuoja. Joje nėra nieko statiško ir nekintamo. Jei nepaklusime šiam dėsniui ir nugrimsime į sąstingį, tingulį, visata kaip mat sureaguos ir ims judinti, siųsdama mums žinutes bei užuominas. Tarsi primindama: „Žmogau, esi čia tam, kad nepaliaujamai eitum pirmyn, mokytumeisi, augtum, atskleistum savo dvasios galias“. Jei nesureaguosime į švelnias užuominas, visata ims belstis vis atkakliau, bandys mus pabudinti per ligas, nesėkmes, netektis. Jos taps vis intensyvesnės, kol begales kartų lipdami „ant grėblio“, galiausiai susivoksime ir sąmoningai pasirinksime augimo kelią. 

Pasirinkimo laisvės dėsnis

Jis skelbia, jog kiekvienam iš mūsų Kūrėjas yra suteikęs visišką pasirinkimo laisvę. Esame laisvi savo gyvenimą pakreipti tokia linkme, kokia norime. Ir jokia jėga šioje visatoje šios mūsų laisvės negali pažeisti, jei patys neišreiškiame sutikimo. Deja, didesnioji dauguma žmonių yra pamiršusi, kokia didžiule galia yra apdovanota. Mums ėmė atrodyti, kad gyvenimus turėtų valdyti kažkas kitas – stipresnis, galingesnis, įtakingesnis, protingesnis. Tai klastinga iliuzija, kuria daugelis patikėjo ir nuleido rankas išduodami valią rinktis. Kitaip tariant, sava valia tapo vergais. Mainais už sotų, patogų gyvenimą, tingią egistenciją, be polėkio ir poreikio kurti savo gyvenimą patiems.  

Atsinaujinimo dėsnis 

Jis skelbia: visa visata gyvena nuolatiniu atsinaujinimo režimu. Tačiau, kad galėtų ateiti nauja, turi būti paleista ar sunaikinta sena. Vedinėje kultūroje už šį procesą yra atsakingas dievas Šiva. Jis padeda apsivalyti ir išsilaisvinti nuo visko, kas atgyvenę, pasenę, nefunkcionalu. Buitiniame lygmenyje šį visatos dėsnį galime pritaikyti labai paprastai: kad į mūsų gyvenimą ateitų kažkas nauja (nesvarbu, ar tai būtų daiktai, santykiai, karjera, gyvenimo pokyčiai), turime atlaisvinti tam vietos, atsisakydami kažko seno. Kad ir kas tai būtų, padėkokite ir paleiskite. 

Atleidimo dėsnis 

Kai mūsų esybė yra kupina pykčio, neapykantos, nuoskaudų, joje nėra vietos meilei. O be meilės, kaip žinia, žmogus negali klestėti ir augti. Jis kenčia, serga arba kitaip, tariant, eina savinaikos link. Dėl to ir egzistuoja atleidimo dėsnis. Atleisti pirmiausia reikia ne dėl to, kad taptų lengviau tiems, kurie nuskriaudė ar kaip nors kitaip užgavo. Tai gyvybiškai svarbu mums patiems. Be to, derėtų suprasti, kad jokia skriauda mūsų nepaliečia atsitiktinai. Jei sugebėsime joje įžvelgti pamoką, ją suprasti, mūsų gyvenimas ims keistis gerąja linkme. „Būkime dėkingi visiems žmonėms, su kuriais esame susitikę gyvenimo kelyje, už tai, kad jie sutiko būti mūsų veidrodžiais ir atspindėti tai, ką dar turime išmokti. Supraskite, kad patys pritraukiame situacijas ir žmones, kad aiškiai mums parodytų tas gyvenimo sritis, kuriose dar nemokame besąlygiškai mylėti ir nušviestų tuos mūsų privalumus, apie kuriuos patys dar nieko nežinome“ – labai taikliai šio dėsnio esmę nusakė Sandy Stevenson, knygos „Budintojai“ autorė. 

Traukos dėsnis 
„Kai pamatysiu, patikėsiu – sako žmogus. – Kai patikėsi, pamatysi, – sako visata.“ Toks yra traukos dėsnis. Į savo gyvenimą pritraukiame tai, kuo patikime, kam skiriame savo dėmesį, į ką sutelkiame savo mintis. Kiekviena mūsų mintis turi savą energiją, kuri materializuoja tai, apie ką galvojame. Tarkim, jei nuolat galvosime, kad mums trūksta pinigų, šis nepriteklius tik didės. Jei susitelksime į pakankamumą, džiaugsimės tuo, ką turime, dėkosime už tai visatai, tuomet kasdien rasis vis daugiau pilnatvės. Taigi įsisąmoninkite, esate atsakingi už savo mintis ir nusiteikimą. Jais lyg magnetu traukiate į savo gyvenimą tam tikrus dalykus, formuojate savo ateitį. 

Davimo ir gavimo dėsnis 

Turėkite galvoje: tai, ką duodate, ką ištransliuojate kitiems, sugrįš atgal. Ir netgi su kaupu. Galbūt tai nutiks ne tuoj pat. Gal jau būsite apie tai ir pamiršę. Bet būtinai sugrįš. Toks yra dėsnis. Visata nieko nepamiršta. Taigi visada privalome jausti atsakomybę už tai, kuo dalinamės. Niekada neprašausime pro šalį dalindamiesi meile, laime, šypsena, geru žodžiu, pagalba. Taip būsime dosniai apdovanoti ne tik patys, bet gausinsime gėrį bei klestėjimą visame pasaulyje, visoje visatoje.