Prieš
kelis šimtmečius, kai žmonės išmoko apdoroti grūdus – rafinuotų kvietinių miltų
kepiniai buvo prabangos dalykas. Ant kasdienio stalo dėti tokius kepinius
galėjo sau leisti tik pasiturintieji. Paprasti žmonės baltų miltų duoną taupė
ypatingoms progoms. Iškilmingumu jis prilygo šiuolaikiniam tortui. Sveikos
mitybos propaguotojai sako, jog būtų išties sveikintina, jei ši tradicija būtų
išlikusi iki šių dienų. Pasak jų, jei ant mielių kildintus baltų kvietinių
miltų gaminius valgytume tik per šventes, būtume daug sveikesni.
Kad
kasdien valgomi balti, purūs mieliniai kepiniai ne į sveikatą, buvo žinoma jau
ir prieš kelis šimtmečius didikus gydžiusiems gydytojams. Jų pastebėta, kad jie
kenčia nuo nutukimo, serga tokiomis virškinamojo trakto, sąnarių ir kitomis
ligomis, kurios visiškai buvo nebūdingos valstiečiams. Taigi kilmingiesiems,
norintiems pataisyti sveikatą, buvo patariama sumažinti valgiaraštyje mėsos,
alaus, vyno ir ypač baltų pyragų. Tokio požiūrio laikėsi ir garsusis praėjusio
amžiaus pradžios sveikuolis, ajurvedos propaguotojas Vydūnas. Jis buvo įsitikinęs,
kad balti rafinuoti miltai ir mielės organizmui daro daug žalos ir gali tapti
įvairių negalavimų priežastimi. Tiems, kurių organizmas jautrus, nerekomendavo
netgi natūralaus raugo.
Kokią
duoną valgė pats Vydūnas? Savo knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“ jis mielai
pasidalino savo receptu.
Vydūno receptas
Mažai duonutei reikia 2 kg viso grūdo kvietinių miltų. Tešla
maišoma iš vakaro. Reikia užvirinti l litrą vandens ir jį sumaišyti su 100 g sviesto
arba 100 ml alyvuogių aliejaus, pagardinti 2 šaukštais medaus ir žiupsneliu
druskos.
Mišiniui praaušus, į jį įmaišomi miltai ir gauta tešla
paliekama per naktį šiltai. Kitą dieną išminkoma ir po valandos kepama nekaitrioje
krosnyje (arba orkaitėje) apie 4 valandas. Į krosnį sveikuolis rekomendavo
įstatyti dar ir puodelį su vandeniu, kad šis garuotų ir neleistų duonai apdegti.
