Kalbos virtuozu vadinamo genijaus Kęstučio Navako kūryba išsiskyrė grakščiu, elegantišku stiliumi, beribe minties gelme, intelektualiu humoru, netikėtomis subtiliomis detalėmis ir įžvalgomis. Jos perprogramuoja mūsų stereotipinį mąstymą, štai kad ir pirmoji citata iš eilėraščių rinkinio ŠEŠI ŠEŠI, kuri vadinasi Dzenas. 

„Trys mokiniai atėjo pas mokytoją. Pirmas paklausė: mačiau, kaip buivolas išgriovė pertvaras ir pabėgo į bambukų giraitę. Ką man reikėjo daryti? Antras paklausė: vakar mirė mano brolis. Jis ne visada elgdavosi teisingai. Ar galėjau jam padėti? Juk aš irgi retai teisingai elgiuosi? Trečias paklausė: kartais man atrodo, kad aš ne čia. Kur aš? Mokytojas atsakė: šiandien stebėjau skruzdę, lipančią smilga į viršų. Ji nežinojo, kad tai smilga. Ji nežinojo lipanti, nes jai visiškai nesvarbu.“

„Mes ne tokie riboti, kad trankytumės į savas ribas ir stebėtumės, ko čia tie keliai ir krumpliai, ir širdys nudaužytos. Mes beribiai. Mumyse tiek visko daug. Manyje tu. Tavyje aš. Ir abu be ribų, tad neverta jų ieškoti, o jei kas nors atrodo kaip ribos, apribojimai, negalėjimai, stop ženklai, – visa tai tik iliuzijos tomis minutėmis, kai mes silpni. O iš esmės juk ir silpni nesam, tik tuo metu taip prisivaidena.“

„Dalykas, būdingas daugeliui šiuolaikinio pasaulio gyventojų, ypač intelektualų: nerimas. Jis visuotinis ir iš esmės nėra baisus, svarbu su juo susibūti ir perprasti jo mechanizmus. Tačiau užuot taip darę, mes „imame pilį šturmu“. Nerimas įveikiamas labai paprastai: suintensyvinant emociją, kiek tik galima. Ramybė irgi emocija, tik atvirkštinė, galima ją suintensyvinti iki visiškos tylos. Tačiau tai irgi laikinas sprendimas, vedantis į vis didesnę priklausomybę, besibaigiančią krizėmis ir paranojomis. Jei jau kas paleido mumyse kristi akmenį, tai jis ir kris.“

„Neveiksnumas. Žinoma, toks yra blogai, tačiau reikia žinoti, kaip veikti. Ne visada kirtis ar žingsnis yra veiksmas. Kartais veiksmas yra laukimas. Ir laukimas neretai sunkesnis veiksmas, tačiau rezultatyvesnis. Veikti staigiai ne visada reiškia veikti optimaliai, kartais geriau pasirinkti laukimą, žinoma, ne vien pasyvų, o tokį, kai žinai, ko ir kada laukti, ir kas iš to bus. Bušido kodeksas samurajui pataria laukti ne ilgiau septynių atsikvėpimų. Kita vertus, kai žinai, ko sulauksi, laukti nebeįdomu.“

„Kaip gera būti dvidešimt trejų. Praeis dar kiek laiko ir visi gyvenimo mechanizmai bus kaip ant delno. Matysi, kaip greitai gyvenimo atradimai virsta praradimais, ar atvirkščiai. Nuostabu, kad gyvenam taip trumpai, nes daugiau praradimų nepakeltume, kaip ir daugiau atradimų. Tik tiek, kiek duota.“

„Paukštis pametė plunksną. Dabar skris be jos. Nukrito pirmas lašas. Dabar lis be jo.“

„Boružei sunku paskristi. Ieško kur užsilipus. Vienu taškeliu jai per daug.“

„Padangėje telkiasi tamsūs debesys. Prilis į paukščius. Dangus į žemę pro juos nusileidžia.“

„Saulėlydis. Kasdien atsipjaunantis žemės. Kada nors jos neliks. Bet. Ir tada jos pakaks atsigulti.“

„Jei kada nors ką nors pamatei, visada ir visur matysi tą patį. Visada ten bus anksčiau pamatyto trupinėlis įmanomas atpjauti tik pačiu aštriausiu peiliu. Jei matai besišypsantį valstietį, tolstantį artimiausia kalva su žagarų ryšeliu, vadinasi, esi matęs jį vaikystėje. Jį tau pamatė tas, kas buvo tuomet tavimi. Jis jį išvogė tau iš visų dalykų, kurių tau nereikia. Vadinasi, tau reikia tik to žagarų ryšelio, tik tų daiktų ir to eilėraščio, kurie irgi buvo tau pamatyti. Tai taurioji vagystė, be jos mes būtume akli. O jei dar vis nori apie ką nors galvoti – galvok, kodėl pavargęs tolstantis valstietis šypsosi.“

„Kartais atrodo, kad gyvenime mes ir esame tik citatos, išnašos paraštėse, bet ne pagrindinis tekstas. Kartais atrodo, kad mes net negyvename, o esame cituojami.“ 

 „Kiti daug ką sako – paklausyk kitų, tai niekad nebeturėsi savo, tik jų, ir nešies tą jų, nes jie mielai duoda panešti.“

 „Mes nuolat kovosime vienas su kitu, tačiau tiktai kiekvienas savyje, išorėje niekas, nei tu, nei aš, nematysime. Pikčiausias priešas yra žmogus, bandantis atimti visą vienatvę ir mūsų liūdesį. Tačiau tai tas priešas, be kurio mes negalime, mūsų mylimas priešas.“ 

„Visada suprantame ir pajuntame tik kito mirtį. Juk kai aš mirsiu – nei pajusiu, nei suprasiu. Pajusiu tik šaltį. Šalčio nebus daug. Tik tiek, kiek tuo metu prireiks.“

„Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu. Tad atrodo, kad laikas ir erdvė nėra man joks rodiklis, manyje vyksta viskas ir vienu metu. Arba niekas ir niekada. Ir blogiausia, kad šie procesai tęstiniai, serijiniai, paveldėti iš Čingischano, nes, kaip sako mokslininkai, visi turim po labai mažą, bet visgi dalį Čingischano genų, o kaip sako irgi mokslininkai, visi turim ir dinozauro genų, tik jau po labai mikroskopinę dalį. Tad aš esu kažkas

tarp mongolų imperatoriaus ir Tyrannosaurus rex, miela Auguste, Susan Sontag irgi tarp jų, tai šiek tiek guodžia.“

Skaitykite žurnale - Joga ir ajurveda