Domimės

9 gilios tanatosofijos meistrės įžvalgos apie anapusybės pasaulį

Ennea Tess Griffith, Laisvojo Samadeva universiteto studijų direktorė, tanatosofijos specialistė, jau daug metų lydi mirštančiuosius į anapusybės pasaulį ir moko šios praktikos kitus. Pasak Meistrės,  kai imame suprasti mirties procesą,  ateina aiškumas, jog mirtis -  toli gražu ne pabaiga...

Jūsų dėmesiui – kelios giliai paliečiančios E. Tess Griffith mintys iš interviu, kurį galėsite perskaityti jau visai netrukus, paskutintame šių metų JOGOS IR AJURVEDOS NUMERYJE.

1.      Universali tiesa yra ta, jog dvasia nemiršta. Po mirties tik grįžta į savo pasaulį, tarytum paviešėti į tikruosius namus, prieš vėl nuspręsdama dar kartą įsikūnyti Žemėje.

2.      Mirtis yra natūrali gyvenimo tąsa. Po jos niekas nesibaigia, tik pereinama į kitas būties sąlygas, į kitas egzistencijos formas.

3.      Subtilių anapusinių pasaulių negalime nei paliesti, nei vizualiai pamatyti. Galime suvokti ir suprasti tik per vaizduotę. Panašiai kaip suvokiame vaizdinius, kylančius tam tikrų meditacijų metu.

4.      Žmogiškoji dvasia yra pavaldi priežasties ir pasekmės (arba Karmos) dėsniui, ir vėl atgimsta, kai ateina laikas, kitame fiziniame kūne, kitoje geografinėje vietoje, kitu (vėlesniu žemės išmatavimais) laiku ir per kitus tėvus.

5.      Mirusio žmogaus esybė eina per skirtingus etapus ir pasaulius (eterinį, astralinį, dvasinį). Jos savijauta gali priklausyti nuo žmogaus sąmoningumo lygmens, jo pasiruošimo mirčiai ir nuo to, kaip mirė. Ar buvo prisirišęs prie daiktų, turtų, o gal prie žmonių? Labai didelio prisirišimo atveju žmogaus siela įstringa žemesniajame eteriniame pasaulyje, kuris dar vadinamas tarpiniu, ir mirusysis tampa klajojančia siela arba vaiduokliu.

6.      Būtina suprasti, kad artimųjų skausmas pririša mirusiojo sielą ir kyla pavojus jam neišeiti laiku. Užtat palydint mirusįjį pirmiausia reikia daug ramybės, rimties ir susikaupimo. Reikia meilės ir atjautos, o ne širdį veriančių raudų, skausmo demonstravimo.

7.      Visos mūsų mintys apie mirusįjį yra bendravimas su juo. Iš mūsų minčių jis gali gauti labai daug energijos savo tolesnei – nebe šios žemės – brandai ir patirčiai. Todėl be galo svarbu, kad jos būtų šviesios ir teigiamos.

8.      Mums gali atrodyti, kad mirtis neteikia džiaugsmo. Bet taip yra tik žvelgiant iš mūsų, gyvųjų, požiūrio taško. Iš tiesų mirusysis gali patirti – kartais ir patiria – susijungimo su tikrąja savo prigimtimi džiaugsmą. Jaukumo pojūtį, tarsi sugrįžtų namo.

9.      Palengvinti savo mirusiesiems kelionę galime skaitydami mirusiųjų palydėjimo knygą ,,Skaitymai mirusiesiems“, kurią pagal seniausių žemės kultūrų tradicijas ir patirtį yra parengęs ir šių laikų vyrams ir moterims adaptavęs Laisvojo Samadevos universiteto Elzase įkūrėjas ir dvasinis vadovas Idris Lahore. Norint lengviau įsivaizduoti bei giliau suprasti išėjimo procesą, galima pasižiūrėti du jau sukurtus filmus apie mirtį iš būsimos Idris Lahore trilogijos mirties tema: ,,Pirmasis įkvėpimas“ ir „ Sielų susitarimas“. (Išsami informacija www.tanatosofija.lt)

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: