Kaip rasti Mokytoją?

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Joga ir ajurveda

Žingsniuojantieji dvasiniu keliu žino, kad dažnai jis būna itin vingiuotas ir klaidus, tad tam, kuris tik pradėjo savo kelią, neretai kyla įvairių abejonių. Todėl visada rekomenduojama ieškoti mokytojo, kuris ir pamokytų, ir palaikytų, ir nukreiptų tinkama linkme. Tačiau ar žinote, kad mokinys mokytoją visada susiranda pagal savo dvasinį lygį? Taigi kaipgi to mokytojo ieškoti?..

Kai mokinys pasiruošęs, ateis ir mokytojas

Dabar, kai iš Rytų mus pasiekė tiek daug įvairių mokymų, pats žodis „mokytojas“ įgavo net kelias reikšmes ir ne visada atitinka tą sakraliąją, kuri senaisiais laikais ir buvo svarbiausia. Slaptosios dvasinių praktikų žinios senovėje nebuvo prieinamos visiems norintiesiems, be to, dažniausiai nebūdavo ir užrašomos, todėl toks svarbus buvo mokytojo vaidmuo, nes tradicija buvo perduodama „iš ausies į ausį, iš širdies į širdį“. Todėl dar ir dabar kai kuriais atvejais neįsivaizduojama, kad tam tikrų rytietiškų dvasinių praktikų būtų įmanoma išmokti be mokytojo. O sutikti savo Mokytoją buvo laikoma didžiule laime ir dar didesne atsakomybe. Be to, ne tik mokinys galėjo pasirinkti sau mokytoją, bet ir Mokytojas su tuo sutikti, nes jam tai – dar didesnė atsakomybė. 

Tapti tuo, kas turime būti

Dabar dažnai girdime sakant „jogos mokytojas“, „kvėpavimo mokytojas“, tačiau daugeliu šių atvejų tikruoju mokytoju nė nekvepia. Tai treneriai arba instruktoriai, kuriuos galime pasirinkti įvertinę jų gebėjimus ir galimybę perteikti turimas žinias. Tikrasis dvasinis mokytojas žinias perduoda ne išoriniu, o vidiniu būdu, savo pavyzdžiu ir elgesiu, pasaulėžiūra, kartais pikta kritika, o kartais sunkiai suvokiamais palyginimais ir pamokymais, o tai vakariečio protui suvokti yra labai labai sunku. Kita vertus, eidami dvasinio ieškojimo keliu turime stengtis tapti tuo, kuo turime būti, o ne tuo, kuo norime būti. Ir tikrasis mokytojas kaip tik stengsis padėti mums tokiems tapti, nepaisydamas mūsų norų, todėl mokytoją gali būti ir labai sunku priimti. Tad prieš tokio ieškant  svarbu pamąstyti, ar jums jo tikrai reikia, užduodant sau klausimus, ar esate pasirengę juo besąlygiškai sekti ir klausyti, ar esate pasirengę priimti mokymą, kokie jūsų tikrieji tikslai?

Štai Kinijoje mokytojo vaidmuo labai reikšmingas iki šių dienų, tokie dvasiniai mokytojai paprastai moko tradicinių kovos menų, kurie glaudžiai susiję ne tik su fiziniais judesiais, bet pirmiausia – su pasaulėžiūra ir dvasiniu augimu. Todėl ne veltui sakoma „nors vieną dieną tu mane mokai, visą gyvenimą – man tėvas būsi“. 

Trijų tipų mokytojai

Mūsų laikų filosofas ir mokytojas Šri Činmojus yra rašęs apie mokytojo ir mokinio santykį bei kaip susirasti tikrą mokytoją. Pasak mąstytojo, mokytojai būna trijų tipų. Vieni pažada viską padaryti už mokinį. Nuo tokių mokytojų reikėtų bėgti kuo toliau. Kiti nurodo, kur ieškoti tiesos, ir liepia patiems daug dirbti siekiant savojo tikslo. Pasak Šri Činmojaus, šie mokytojai yra silpni, nesvarbu, kad sąžiningi. O tretieji, kadangi jau yra patys pasiekę tikslą – o dvasinis tikslas visada yra nušvitimas, – vedasi mokinį kartu, padėdami, paskatindami, nukreipdami ir visaip kaip padėdami  dvasiškai augti. Tai tikrieji mokytojai. Ieškantiesiems tikriausiai kils natūralus klausimas, kaip suprasti, ar mokytojas jau pasiekęs savo tikslą ir susivienijęs su Aukščiausiuoju. Šri Činmojus juokauja, kad tokio mokytojo neatpažinsite iš sparnų ir švytinčios aureolės, nes jų išminčiai paprastai neturi, tačiau jis išsiskiria savo vidumi, kuris matyti ir išorėje, – toks žmogus spinduliuoja ramybę, šviesą ir dieviškumą. Jeigu nejaučiate žmoguje vidinės švaros, nematote, kad jo kasdienis gyvenimas galėtų būti jūsų siekiamybė, kokia nauda jums iš tokio mokytojo?..

Šia tema yra ne vienas pamokantis pasakojimas. Vienas iš jų pasakoja apie tai, kaip kartą pas garsų poetą, dvasininką sufijų atėjo moteris, vedina savo mažu sūneliu. Moteris skundėsi išminčiui: „Nebežinau, ką daryti, Rumi. Išbandžiau jau visus įmanomus būdus, bet vaikas manęs visiškai neklauso. Jis valgo per daug cukraus! Prašau, pasakykite jam, kad tai negerai, nesveika. Sūnus tikrai jūsų paklausys, nes labai gerbia.“ Rumis atidžiai pažvelgė berniukui į pasitikinčias akis ir pasakė: „Ateikite po trijų savaičių.“

Moterį kone ištiko šokas. Nejaugi gali būti viskas taip paprasta ir sugadinta. Kodėl šis šviesuolis tiesiog nepasakė jos sūnui, kad negalima valgyti tiek daug cukraus. Juk žmonės pas šį išminčių atvažiuodavo iš tolimiausių šalių ir jis padėdavo jiems įveikti kur kas sunkesnes problemas tiesiog akimirksniu... Tačiau nieko nepadarysi, moteris atvyko pas mokytoją po trijų savaičių. Ir tada, dar didesnei moters nuostabai, pasikartojo vėl tas pats, Rumis vėl atidžiai pažvelgė į berniuką ir pasakė: „Ateikite dar po trijų savaičių.“ Moteris neištvėrė ir išdrįso paklausti, kas vyksta, kodėl mokytojas tiesiog neparagina berniuko atsisakyti saldumynų. Tačiau Rumis laikėsi savo ir pakartojo ką sakęs. 

O kai mama su vaiku atėjo trečią kartą, mokytojas tiesiog ištarė berniukui: „Sūneli, paklausyk mano patarimo, nevalgyk tiek daug cukraus, nes tai kenkia sveikatai.“

„Jei jau taip sakote, – atsakė berniukas, – daugiau taip nesielgsiu.“

Po šių žodžių mama paprašė berniuko palaukti jos gatvėje, o pati paklausė mokytojo, kodėl jis to nepasakė pirmąjį kartą, juk tai buvo taip paprasta...

Tada Rumis prisipažino, kad pats labai mėgsta cukrų, todėl prieš duodamas patarimą atsisakyti saldėsių, turėjo pirmiausia šios silpnybės atsisakyti. Iš pradžių galvojo, kad trijų savaičių tam užteks, tačiau apsiriko. Taigi šventas žmogus, garsėjantis savo išmintimi ir dvasine stiprybe, šešias savaites stengėsi atprasti nuo saldumynų, kad turėtų teisę patarti berniukui atsisakyti cukraus.

Šis išminties kupinas pasakojimas priverčia susimąstyti, ar daug yra mokytojų, kuriuos galėtume pavadinti tikrais išminčiais. Kita vertus, net ir pats tikriausias mokytojas gali jums netikti, nes nebus skirtas būtent jums. Ieškokite dvasinio ryšio su žmogumi, su juo būdami turite patirti tikrą džiaugsmą. Tai bus požymis, rodantis, kad jūs su šiuo mokytoju esate susiję. Iš tiesų nereikia desperatiškai ieškoti savojo kelio ar juo eiti padėsiančio mokytojo, nes kai ateis laikas, atsiras ir kelias, ir mokytojas. Tai savaime ateina, jei mokinys yra pasiruošęs. Ne veltui egzistuoja ir toks posakis: „Kai mokinys pasiruošęs, rasis ir mokytojas.“

 

Agnė Zinkevičiūtėsąmoningo kvėpavimo specialistė ir koučerė

Esu sutikusi įvairių mokytojų. Iš vienų mokiausi kaip daryti, iš kitų – kaip nedaryti. Visi jie mane vienaip ar kitaip augino. Šiame gyvenimo etape man labai aišku, kad tikrą Mokytoją atpažįsta mano širdis, jei ji atvira. Tuomet tobulėti lengva. Pas tikrą Mokytoją visuomet norisi sugrįžti, tiesiog pabūti, padėkoti, pasidalinti atradimais ir vėl keliauti toliau. Kaip atpažinti tikrą Mokytoją, tokį, kuriuo norisi sekti? Dalinuosi savo nuomone:

- Jis turi įvairialypę gyvenimo patirtį;
- Jis nuolat tobulėja;
- Jis nebijo klysti;
- Jis leidžia kitam klysti;
- Jis pasitinka mokinį tame taške, kuriame mokinys tuo metu yra;
- Jis nuoširdus ir atviras;
- Jis myli žmones;
- Jis nepamokslauja;
- Jis nekelia savęs aukščiau kitų;
- Jis nepeikia kitų mokymų;
- Jam svetima puikybė; 
- Jis nuolankus;
- Jis kantrus;
- Jis moka būti griežtas, bet išlieka mylintis;
- Jis pastebi mokinio progresą, kad ir mažytį, geba sveikinti, džiaugtis kartu;
- Jis moko tik to, ką pats gerai išmano, ne iš vadovėlių; 
- Jis šypsosi, ne tik akimis, jis šypsosi širdimi;
- Jis sukuria saugią aplinką mokiniui augti;
- Šalia jo gera būti, tiesiog būti, ramu, saugu;
- Jis paleidžia mokinį, kai tam ateina laikas.

Tikiu, kad šį sąrašą galima pildyti.

Dėkoju savo Mokytojams, lenkiu galvą. Džiaugiuosi, kad susitikome. Šypsausi su meile tiems, su kuriais jau atsisveikinome ir žinome, kad mūsų keliai daugiau nesusitiks.

O didžiausias mano Mokytojas man yra Dievas.

Kiekvienam linkiu sutikti savęs vertą Mokytoją.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: