Sakykite ką norite: kad ir kokie mes taikūs ir teisingi norėtume būti, papletkinti apie sustambėjusią draugę, neištikimą kaimynės vyrą, klimakso kamuojamą ir dėl to aiškiai užsisėdusią viršininkę taip saldu. Taigi kodėl mums taip patinka apkalbos?  

Apkalbos – tarsi informaciniai mainai, nes žmogus visada trokšta sužinoti kažką nauja apie pasaulį, save ir artimus žmones. Jos tarsi patenkina mūsų smalsumą, nes visi iš prigimties  esame šerlokai holmsai – norime demaskuoti, pažiūrėti pro rakto skylutę, išgirsti  karščiausias naujienas iš kaimynų ir bendradarbių gyvenimo, kurios, deja ne visada būna objektyvios, nes faktus tikrinti – neįdomu. Apkalbų tyrinėtojai sako, kad jos – kaip hidridintais riebalais permirkę, mononatrio gliutamatu ir mižiniškais druskos kiekiais nubarstyti plonytėlaičiai bulvių traškučiai. Žinai, kad labai blogai, bet vis kyšt ranką į pakelį – ai, dar vieną, nu taip gardu. Taip, apkalbos daugeliui penas. Kartais iki apsivalgymo – jas sunku kontroliuoti dėl šių dienų technologijų galimybių sėti jas bet kur ir bet kaip. Jeigu seniau kaimo moteriškė kitai pašnibždomis pažemintu balsu porindavo išgalvotas istorijas apie pasileidėlę Stasę ir jos lėtai sklido iš lūpų į lūpas, tai dabar, socialinių tinklų amžiuje pakanka užpykus ant kažko greitai sumesti intriguojančią žinutę ano adresu ir paspausti IŠSIŲSTI. Greita, tiesa? 21–ame amžiuje apkalbos tikrai sklinda šviesos greičiu ir nepaleidžia mūsų niekur: keroja darbuose, televizijoje, internete, namuose, net bažnyčioje ir... neretai ypač bažnyčioje (žiūrėk, kaip ji išstorėjo, eina sau. O Jonas tai pašykštėjo kapeikos, oi pašykštėjo šį kartą – daug jauna gražuolė jam, matyt, atsieina) – plepame niekus tarsi nebūtume to paties Dievo vaikai vis smerkdami savo artimą.

Nekalbėk netiesos

Žinome, kad taip skamba vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Tačiau žmogus – sociumo būtybė ir burnos jam lengvai neužkimši. Būti sociume ir vertinti ten vykstančius dalykus – gyvybiškai svarbu. Bet persistengti vertinant nereiktų. Kaip ir kurti nebūtų istorijų, kurios dažniausiai gimsta iš smagumo ir noro būti pripažintais. Visais laikais pasakojimai, o ypač pagražinti ir spalvingi prikaustydavo dėmesį kaip ir tie, kas pirmieji perduodavo kokią karštą žinią – apie tokius porintojus spiesdavosi minios. Ir nesvarbu, kad žinia dažnai būdavo iškraipyta kartais net iki absurdo. Visa tai žinodami ar galėtumėte patikėti, kad apkalbos kartais padeda gyventi taikiau? Gandus tyrinėjantis sociologas Maxas Gluckmanas sako, kad kalbėti apie kitus sutelkiant grupės dėmesį, pavyzdžiui, mažose, smurtu garsėjančiose neretai trečių šalių bendruomenėse yra kur kas taikesnis užsiėmimas nei pulti muštis. Tačiau mes gyvename ne tokiose, būdų save realizuoti – devynios galybės, tai kaip ir turėtume nekalbėti netiesos. Visgi apkalbos klesti ir yra daugybė paaiškinimų kodėl. Psichologai sako, kad mūsų prigimtis liepia kritiškai vertinti tiek save, tiek kitus, lyginti juos su savimi, nuteisti arba pagirti. Ypač rūpi tie, kurie elgiasi ir atrodo ne taip, kaip mums patinka. Neretai saldžios kaip medus apkalbos smerkiant kitą tarsi uždeda karūną sau. Štai koks aš misteris tobulasis, o tas tai jau valstietis – nei kalbėti susirinkimuose, nei elgtis už stalo nemoka. Kodėl nesakome žmogui į akis, kad kažkas jame nepatinka? Nes už akių – saugiau ir įdomiau. Nuo Adomo ir Ievos laikų uždraustas vaisius saldesnis. Kiti ir nesumoja, kad apkalbinėja. Iš tiesų, painiava kyla ir dėl to, kad apkalbas kartais sunku identifikuoti – jomis vadinami ne tik nepatikrinti, melagingi faktai, bet ir neva taikios kritiškos jūsų pastabos žmogui už akių (norėjau, kad jam būtų tik geriau), taip pat neigiamas ateities prognozavimas (duodu galvą nukirsti, jis su ja ilgai negyvens), nes ir tokiu būdu tarsi linki žmogui bloga. 

Iš kur kyla apkalbos 

· Iš menkavertiškumo ir kompleksų. Polinkis kritikuoti ir smerkti kitus sufleruoja, kad pats apkalbinėtojas – sužeista ir pažeidžiama asmenybė, dažnai nepasitikinti savimi. Trumpai tariant neigdamas kitą, išaukština save. 

· Dažnai niekai plepami ne tik dėl malonumo, bet ir galimybės atskleisti savo jausmus, išlieti apmaudą, nepasitenkinimą.

· Tai gali kilti ir iš pavydo. Kodėl jam geriau sekasi, negu man, kodėl jis viską turi? Nagi, pažiūrėkime, kas tai per paukštis, pataršykime balandėliui plunksneles...

· Jos gali kilti iš dyko buvimo, neturėjimo ką veikti, gyvenimo be tikslų ir prasmės – nerasdamas kuo užsiimti beviltiškai tūnai prie lango dienų dienas tik ir stebėdamas kas ko prisidirbo už lango. 

·  Sunku patikėti, bet apkalbos gali kilti ir iš kūrybiškumo – kurti nebūtas istorijas visai neblogas užsiėmimas.

· Bėgant nuo nuobodulio. Jūsų gyvenimas teka įprasta vaga, šlaunys senokai pažeistos celiulito, vyras baliavoja su draugais, sūnus grubus, dukra nedėkinga. Kasdienybės pilkuma nusidažo spalvomis tik vertinant kitų, galbūt sėkmingesnius gyvenimus. Ilgainiui tai tampa maloniu laiko leidimo būdu. 

· Apkalbos leidžia puikiai jaustis tarsi savu biču bendraminčių rate. Jūs gi visi žinote, su kuo miegojo instagramo žvaigždė, kas ką paliko ir kas ką surado. Tai puikus būdas palaikyti pokalbį. Ir nesvarbu, kad rytoj jūsų grupuotė liežuviais pleiks apie jus.

· Padeda emociškai išsikrauti. Na, kas nežino, kad kalbėjimas išeikvoja nepaprastai daug kalorijų ir energijos, todėl stovi pirmoje vietoje lenkdamas šios srities profesionalu tituluojamą seksą.  

· Tai gali būti iš įpročio, jei tėvai vaikui augant namuose apkalbinėdavo giminaičius ar kolegas. Tokiu būdu vaikas supranta, kad tai svarbūs pokalbiai ir patys stengiasi  padaryti tėvams įspūdį panašiomis istorijomis, išplepa naujienas apie savo draugus.

· Dėl noro būti savu. Taip jau yra, kad apkalbos suvienija. Dalindamiesi tik tam tikram žmonių ratui suprantamais plepalais iš operos kas, ką, kur, ir su kuo, galime pasijusti tarsi slapto klubo nariai. Truputį suokalbininkai. Gera, kai yra su kuo pakalbėti, būti išklausytam ir dar gauti paplojimų per petį – na tu čia ir pasakei – tampa vertybe.  

Kuo gresia šis polinkis

Pletkų, kaimo bobomis ir kitaip spalvingai vadinamas apkalbinėjančias personas ypač aukštesnių vibracijų žmonės greitai demaskuoja ir šalinasi negatyvu persisunkusio asmens draugijos. Taigi galite būti izoliuoti ir tada pasijusite dar nelaimingesni, nei bandydami spalvinti gyvenimą apkalbomis. Pavojus ir tame, kad niekada nežinai kada gali atsidurti kitoje barikadų pusėje, kai intrigas apie tave kurs kiti – grįžtamasis ryšys visatoje egzistuoja ir tik tapęs apkalbų objektu suvoki, kad jos – labai nemalonus dalykas. 

Ar reikia kovoti su liežuvautojais?

Melagingi kaltinimai žmones traumuoja labiau, nei blogi darbai, kurie dažnai būna konkretūs, matomi ir aiškūs. Atsakas į apkalbas retai būna racionalus, nes jos pačios yra iracionalios. Tik penki procentai apkalbų aukų nereaguoja į jas arba moka reaguoti tinkamai. Visgi bene geriausias būdas – jas ignoruoti. Ir jau šiukštu neverkšlenti. Tik jūs pats geriausiai žinote kas esate ir koks esate. Praleiskite pro ausis tauškalus neprisirišdami, nevertindami, nesmerkdami, nekeršydami ir nemaitindami fakto savo energija – tarsi nieko ir nebuvo. Na, nepatiko jūsų šukuosena, suknelė, automobilis, šuniukas, tiek to – geriau prasta reklama, nei jokios. Psichologai sako, kad kreipti dėmesį galbūt įvertinus situaciją vertėtų tik tada, jei jos tiesiogiai kelia pavojų jūsų būčiai, pavyzdžiui, apkaltinus vagyste, dokumentų klastojimu ir pan. arba apkalboms peraugus į atviras patyčias.

Kaip galime sustabdyti apkalbas?

Pirmiausia suvokti, kad jos kenkia ne tik apkalbamiems asmenims, bet ir patiems apkalbinėtojams ir jų besiklausantiems. O jau tada imtis atsakomybę į savo rankas: vengti apkalbinėti, o patekus į tokių tauškalių būrelį, keisti pokalbio temą (tai parodys, kad nenorite dalyvauti apkalbose) arba kalbėti ta pačia tema, tačiau minėti tik gerus dalykus. Galima dėmesį nukreipti į apkalbinėjamąjį, pabandant sužinoti kodėl taip kalbate: „Regis jis tau tiesiog nepatinka. Ar kada susimąstei kodėl?“ Galima ignoruoti apkalbas tylint, taip duodant suprasti, jog šiame žaidime nedalyvausite. Galima tiesiai šviesiai pasakyti – aš nenoriu, kad apkalbinėtume. Be to, visada kokybiškesnė aplinka bus ten, kur vyksta energetiškai teisingas bendravimas – pozityvus, nešantis gerąją žinutę ir pokyčius.  

Veiksmingos technikos

Pliusas vietoje minuso

Dažniausiai apkalbos vyksta kelių žmonių ratelyje ir jūs tikrai žinote kam šis žaidimas itin patinka. Būkite pirmieji išdrįsę nutraukti šią netinkamų žodžių grandinę. Sutarkite, kad prieš kritikuodami tuos, kurių nėra šalia ir badydami pirštu į jų minusus, pasakykite apie tuos žmones po tris gerus žodžius. Ilgainiui tai taps įpročiu ir net nepajusite, kad noras apkalbėti dingo. O jei dar tam žmogui į akis pasakysite, koks jis vienoje ar kitoje srityje puikus, kokios jo būdo savybės jus žavi – sulauksite šilto padėkos žodžio, pelnysite karmos taškų ir apsupsite save aukštesnėmis vibracijomis, kurios dovanoja kitokią gyvenimo kokybę. Lydės laimės, pilnatvės pojūtis, moralinis tyrumas ir skleisis gražiausi jūsų asmenybės bruožai. 

Atspindėjimas ir nukreipimas

Psichoterapeutė Brene Brown siūlo šias dvi veiksmingas technikas –  atspindėjimo ir nukreipimo. Pirmuoju atveju mes pakreipiame pokalbį kita linkme, tarsi užkirsdami kelią pletkams. Nukreipimo atveju nukreipiame pokalbį nuo metamų pletkų lygio kaltinimų į  empatijos pusę. 

Tai įdomu

· Seniūnijos, mokyklos, bažnyčios, mažos verslo bendrovės – puiki terpė paskaloms sklisti, nes visi vieni kitus pažįsta. Kaimuose apkalbinėjimas labiau paplitęs nei miestuose.

· Tyrimų duomenimis britai darbe kone valandą skiria apkalboms. Moterys labiausiai mėgsta aptarinėti santykius ir išvaizdą – vyrai sėkmę, konkurencinius dalykus.

· Kai gyvename blogiau, apkalbinėjame daugiau.

Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"