Vaikai – mūsų veidrodis

© Joga ir ajurveda.  Nuotrauka: © Joga ir ajurveda

„Jei vaikas dažnai serga, vargina ir erzina netinkamu elgesiu, užuot svarstę, kas su juo negerai, pirmiausia paanalizuokite save. Vaikai – tarsi veidrodis, tiksliai atspindintis mums pačių vidines būsenas“, – teigia darbo su pasąmone specialistas.

 

Daugelis yra įsitikinę, kad vaikus reikia auklėti pagal tam tikras metodikas, sistemas, o jūs sakote, kad reikia ugdytis patiems?

Be abejo, tam tikrais atvejais vaikams reikia nubrėžti ribas, įvardyti taisykles, bet tai jokiu būdu nėra ugdymo esmė. Jei patys nebūsime savęs tinkamai „susidėlioję“, visi tie ugdymo metodai tebus tik dėl akių. Iš tikrųjų jie neveiks. Mano manymu, klaidinga ir arogantiška manyti, kad vaikai ateina pas mus tam, kad juos išauklėtume, „paverstume žmonėmis“. Ne! Jie atkeliauja su savo tikslais, savomis programomis, misijomis žaisti savo gyvenimo žaidimų. Tačiau šalia viso to dar yra ir mūsų mokytojai, padedantys objektyviai pamatyti save pačius. Vaikai tiksliai atspindi mus tokius, kokie esame iš tikrųjų. Su visomis ydomis, dorybėmis, prisirišimais, baimėmis, melais. Kartais į tą atvaizdą būna nelengva ir nemalonu pažvelgti. Bet jei būsime atviri ir piimsime tai kaip iššūkį, kviečiantį augti, įgyti daugiau sąmoningumo, ilgainiui mūsų santykis su vaikais (taip pat ir savimi) įgis naują kokybę. 

Vaikų specialistai teigia, kad išlaikyti gerus santykius su šiuolaikiniais vaikais tampa vis sudėtingiau. 

Tenka girdėti, kad tėvai skundžiasi komplikuotais santykiais su vaikais. Neretas veda juos pas psichologą, kai kuriems netgi skiriami raminamieji vaistai ar antidepresantai. Kitaip tariant, probleminių santykių priežasčių ieškoma visur, tik ne savyje. Nors problema yra būtent ten. Deja, kai bandau tėvams paaiškinti, kad tai jie patys savyje sukuria tas dramas, o vaikai savo elgesiu tik parodo, kas yra negerai, dažnas nenori to girdėti ir priimti. Toliau ieško sprendimų kažkur išorėje ir sumoka už tai savo ir šeimos gerove: kenčia sunkų vaikų elgesį, barnius, nesutarimus, nuoskaudas, žinoma, prisideda ir ligos.

  

Kaip su tuo susijusios vaikų ligos?

Vaikų, ypač jaunesnio amžiaus, negalavimai neretai būna ne kas kita kaip netinkamos tėvų veiklos bei sunkių vidinių būsenų rezultatas. Tai patyriau daugybę metų analizuodamas savo vaikus. Pastebėjau: kai tik „išsibarstai“, įsiveli į vidinį chaosą, nesutarimus, pernelyg skubi, esi nepatenkintas savimi, vaikai taip pat pradeda kelti problemų: tampa neramūs, triukšmingi, kaprizingi. Jei ši būsena užsitęsia ilgiau, žiūrėk, užklumpa ir kokia peršalimo liga. Būtent šios ligos daugiausia susijusios su tėvų nesutarimais, pykčiais, barniais, nedėmesingumu. O šio amžiaus epidemija vadinamas diabetas – užuomina, jog pernelyg mažai domimės savo vaikais, jiems trūksta dėmesingo mūsų buvimo šalia, kartu leidžiamo laiko, nuoširdaus palaikymo ir besąlygiškos meilės,  džiaugsmo. Tačiau pirmiausia tai ženklas, kad džiaugsmo ir meilės sau trūksta patiems tėvams. Daugelis vaikų ligų mums ką nors praneša. Ir dažniausiai toji žinutė slypi ne fiziniame kūne, o būtent emocijose, jausmuose, šeimos santykiuose.

 

Kaip galime perskaityti šias žinutes?

Išmokime stebėti. Neapleiskime savo vaikų, nelaukime, kol ims rimtai negaluoti ar kamuoti itin problemišku elgesiu. Ugdydami sąmoningumą, dėmesingumą, analizuodami savo jausmus bei reakcijas, daugelį kylančių problemų galime įveikti vos joms pradėjus megztis. Galiu pasidalinti savo asmeniniu receptu. Viskas labai paprasta: jei tik su žmona pastebime, kad namuose kyla chaosas, vaikai tampa sunkiai sukalbami, atidedame į šalį visus reikalus, išjungiame mobiliuosius telefonus, išsivėdiname, energiškai apvalome namus, užsidegame žvakių, jei yra galimybė, išvykstame pabūti į gamtą. Nurimstame ir viskas grįžta į vėžes. Kai atidžiai stebi save ir aplinką, pamatai, kaip puikiai vaikai geba parodyti, kada esi praradęs pusiausvyrą. Tokiomis akimirkomis nereikia jokių įmantrių pedagogikos gudrybių, tik nurimti patiems, šiltai apkabinti vaikus ir pasakyti, kaip stipriai juos mylime ir kaip gera, kad jie yra mūsų gyvenime. Tai pakeičia viską iš esmės.

 

Taigi, galima sakyti, jog „sunkius vaikus“ sukuriame patys?

Žinoma, kiekvienas vaikas, ateidamas į šį pasaulį atsineša tam tikras savas praeities programas, kurios gali stipriai veikti jo gyvenimą. Tačiau daugelį programų vaikams visgi „įdiegiame“ patys. Per neapdairumą, neišmanymą, skubėjimą, nenorą gilintis, apimti baimių. Be galo smarkiai veikia su stipria negatyvia emocija paleisti žodžiai. Kartais supykusios mamos neapdairiai lepteltas skaudus žodis vaikui gali tapti pasąmonine programa visam gyvenimui. Tačiau žalingiausi nuolat kartojami neigiami žodžiai, kaip antai: „tu nesugebėsi“; „tau nepavyks“; „tu toks blogas!“ ir pan. Tai labai stiprios neigiamos programosAišku, mums visiems kartais išsprūsta netinkamų žodžių. Tačiau pamažu galime išmokti save kontroliuoti. Augame per savistabą – pradėkite stebėti, ką kalbate. Kai pajusite, kad šį procesą pradedate valdyti, pradėkite stebėti, ką galvojate. Kai imi sąmoningai valdyti kalbos ir minčių procesą, kiekvienas vaikui (ir ne tik) ištartas žodis ateina laiku ir vietoje.

 

Minėjote, kad vaikus labai veikia ir mūsų baimės...

Taip, gyvename laikais, kai baimės virusas yra virtęs pačia didžiausia šio pasaulio pandemija. Daugelis tėvų gyvena nuolatinėje baimėje ir patys nė neįtardami šį virusą perduoda savo vaikams. Vos tik mažylis pradeda suprasti žodžių reikšmę, jie ima sutartinai kartoti: „Čia nesaugu, pavojinga“, „Atsargiai, užsigausi“ ir pan. Ir kaip retai padrąsina, leidžia tyrinėti pasaulį pačiam, tegul ir retkarčiais pargriūnant, nusiviliant, patiriant neigiamų emocijų. Per įvairias patirtis vaikas grūdinasi, tvirtėja, įgauna gyvenimo išminties ir, svarbiausia, auga nesukaustytas baimės. Deja, daugelis šiuolaikinių tėvų savo vaikus įvyniojo į tokį baimės kokoną, kad vargiai išdrįsta leisti be šalmo sėsti ant dviratuko ar basomis pabėgioti po pievą – maža kas... O pamėginkime bent įsivaizduoti, kaip pasikeistų pasaulis, jei vaikai nuo mažens būtų mokomi atvirai, be baimės priimti gyvenimą ir juo pasitikėti, atskleisti stipriausias savo savybes, jei jiems būtų sakoma, kad yra nemirtingos, neribotų galimybių, laisvos visatos esybės...“  

 

Kaip užauginti laisvus nuo baimių vaikus?

Pirmiausia, ką turime daryti, – pažinti ir pripažinti savo baimes. Nereikia jų slėpti, slopinti, smerkti, nekęsti. Pažvelkite baimei į akis ir pasakykite: „Taip, aš tave matau. Žinau, kad tu tokia esi.“ Pastebėta ir sąmoningai suvokta baimė netenka galios ir toliau nebeplinta lyg užkratas. Mūsų evoliucijos pagrindas yra ne drebėti dėl savo išlikimo, o išmokti sąmoningai pasirinkti. Kai pasirenkame eiti į sąmoningą būvį, mumyse ima skleistis vis aukštesnių vibracijų būsenos: empatija, atjauta, besąlygiška meilė. Taigi geriausia, ką galite padaryti dėl savo atžalų, – pradėti dirbti su savimi, budinti savo aukštesniąją sąmonę. Skaitykite augti padedančią literatūrą, praktikuokite, medituokite, nuolat stebėkite ir analizuokite savo emocijas, vidines būsenas, reakcijas. Tai yra vienintelis patikimas būdas ištrūkti iš ydingų stereotipų rato ir kurti kokybiškesnę, gražesnę ateitį sau, savo vaikams ir visam pasauliui. 


Skaitykite leidinyje: "Joga ir ajurveda"   

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite: