Tikriausiai kiekvienam pasitaiko, kai norisi kažko labai labai, tik... nežinome ko. Iš tiesų tokiais atvejais dažniausiai trokštame ne fizinio maisto, o jame glūdinčios energijos. Tokios, kuri paliestų sielą.
Kartą buvau pakviesta papietauti su ajurvedos gydytojo bei mokytojo dr. Virje Khoslos šeima. Valgį ruošė jo žmona, taip pat ajurvedos gydytoja dr. Sangitha Khosla. Turiu pripažinti, jog tai buvo tokie pietūs, kokius sunku pamiršti. Ir ne tik dėl meistriškai suderintų visų 6 ajurvedinių skonių. Suvalgiusi, regis, visai nedaug, jaučiau nenusakomą pilnatvę ir džiaugsmą. Po pietų ėmiau domėtis patiekalų receptais. Tačiau gydytoja Sangitha tik nusijuokė: „Kaip ir kiekviena šeimininkė, žinoma, turiu savų kulinarinių gudrybių, tačiau jos toli gražu nėra pats svarbiausias dalykas ruošiant maistą. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Tikriausiai sutiksite, kad skaniausią maistą gamina mama. Ji gali išvirti paprasčiausią sriubą, nesivadovaudama jokiais receptais, bet skonis vis tiek bus fantastiškas. Jos pavalgę jausimės laimingi. Kas gi ypatingo tame mamos gamintame maiste? Tikrai ne produktai ar prieskoniai. Slaptasis jos ingredientas – meilė. Mama ruošdama visada galvoja apie mūsų gerovę, rūpinasi, kad būtume sotūs, laimingi. Su tokia intencija paruoštas maistas užpildo sielą ir suteikia jėgų. Tas pats pasakytina ir apie šventų žmonių ruoštą maistą. Kažkada seniai, kai vaikai dar buvo maži, lankėmės vienoje senoje Indijos šventykloje. Šventikas kaip tik ruošė maistą. Paprastus ryžius su daržovėmis ir jogurtu. Virė ant lėtos ugnies, švelniai giedodamas verdamam maistui mantrą... Šio paprasto patiekalo skonis buvo toks nepaprastas, kad vaikai net ir būdami seniai suaugę, vis dar jį prisimena kaip skaniausią valgytą maistą. Sankalpa arba sielos intencija – štai kas yra svarbiausia norint paruošti gardų, geros energijos kupiną maistą. Aš pati gamindama visada kalbu mantras. Maistas sugeria mantrų vibracijas ir paskui jas išspinduliuoja tiems, kurie jį valgo. Taip pat visada prašau savo Guru, kad šį valgį palaimintų, kad duotų peno kūnui, protui ir sielai“.
Maistas – tai Brahma
„Vedinėje tradicijoje mes tikime, kad visa, kas egzistuoja yra pasaulio kūrėjo Brahmos energija. Pagal vedas, visas maistas taip pat yra Brahmos energija, o kai jį suvalgome, tampa ir mūsų energija, mūsų varomąja gyvybės ugnimi. Tai kūrėjo ir gamtos dovana mums, duodama su didžiausia meile. Taigi maistas ne tik fizinis dalykas. Tai subtilioji dieviška energija. Jei norime šios energijos pasikrauti, svarbus kiekvienas veiksmas: kaip maistą gaminame, kada, kaip, iš ko jį valgome.
Šiuolaikiniame pasaulyje matome daug žmonių, stokojančių energijos, prislėgtų, nelaimingų, išsiblaškiusių. Kodėl jie tokie, priežasčių, be abejo, daug, bet pirmiausia tai yra dėl to, kad jų valgomame maiste trūksta šios dieviškos gyvybinės energijos. Šiais laikais dažnai gaminama ir valgoma, kaip papuola. Visiškai užmirštas dvasinis aspektas, natūralią ugnį pakeitė elektrinės viryklės. Taip paruoštas maistas nėra maistingas. Juo tik užpildomas skrandis. Būtent nuo tokio negyvo maisto organizme ima kauptis ama (toksinai), o mūsų siela jaučiasi nuolat alkana, tuščia. Iš čia kyla emocinis valgymas, nutukimas, bulimija ar anoreksija, depresinės būsenos. Žinoma, pakeisti įsivyravusius įpročius nelengva, bet kiekvienas iš mūsų galime atlikti kelis paprastus veiksmus, kurie suteiks maistui bent šiek tiek energijos. Pats geriausias vaistas nuo prislėgtų būsenų, lėtinio nuovargio, valgymo sutrikimų – pradėti gaminti maistą su meile ir valgyti jį rankomis. Taip, žinau, Vakarų pasaulyje jau niekas taip nevalgo. Bet iš tiesų tai ne tik valgymo būdas. Jis turi labai gilią prasmę visais mūsų esybės lygmenimis. Imdamas maistą rankomis, prie jo prisilieti, jauti temperatūrą, taigi niekada nenusideginsi – tai praktinis fizinis aspektas. Valgydamas rankomis, rodai meilę ir dėmesį sau. Juk dabar mes pernelyg užsiėmę, kad pagalvotume apie save, savo savijautą. Valgydami rankomis tarsi grįžtame į savo vidų, sutelkiame ten energiją. Tai padeda pajausti pilnatvę. Tad valgymas rankomis – tai prisilietimas prie savo sielos. Valgydami rankomis negalime sėdėti atsainiai atsilošę. Kad maistas sėkmingai pasiektų burną, galva turi būti šiek tiek palenkta žemyn. Taip tarsi parodome nuolankumą ir pagarbą Kūrėjui, kuris šį maistą mums suteikė. Tai transcendentinis aspektas.“
Maisto ruoša – tai meilės aktas
„Tikriausiai jau supratote, kad maistas skirtas ne tik užpildyti skrandį. Užtat tiek jo valgymas, tiek ir ruošimas yra ritualas. Senaisiais vediniais laikais žmonės negamindavo valgio prieš tai švariai nenusiprausę, neapvalę savo minčių. Gaminant visada buvo orientuojamasi į satvinę – dorybės, tyrumo ir palaimos – būseną, gryną, švarų mąstymą. Satviškai paruoštas maistas mūsų kultūroje vadinamas purti. Tai reiškia teikiantis laimės, energijos, palaimintas. Jei gaminame būdami tamas gunoje – pikti, suirzę, blogai nusiteikę – nuodijame maistą ir šiais nuodais maitiname šeimą. Argi pavalgiusieji tokio maisto jausis laimingi ir kupini energijos?.. Netgi rinkdamasi maistą turguje, visada atidžiai pažiūriu, kas jį parduoda. Niekada neperku iš piktų, nemalonių žmonių. Būdami radžas (aistros) gunoje, gero maisto taip pat neparuošime. Įsivaizduokite, mama maišo vaikams košę ir tuo metu galvoja: „Vėluoju į susitikimą!“ „Noriu naujos suknelės!“ arba aptarinėja su drauge paskalas pasidėjusi ant peties telefoną. Paskui nėra ko stebėtis, kad pavalgę tokios košės vaikai tapo neramūs, kaprizingi. Jie juk perėmė šią mamos energiją. Jei rūpinamės savimi ir savo artimaisiais ir norime paruošti išties vertingą maistą, gamindami skirkime jam visą šimtą procentų savo dėmesio ir pačias geriausias, šviesiausias intencijas, dėkingumą, mantras, maldas, palaiminimo prašymus.
Svarbu pastebėti ir tai, jog tas, kuris gamina, niekada neturėtų ragauti maisto pirmas. Energine prasme, tai sugadintas maistas. Pirmiausia maistą pasiūlome Dievui, paprašome palaiminimo. Tada patiekiame kitiems ir tik galiausiai valgome patys.“
Virėjas – tai gydytojas
„Vedinėje kultūroje ruošti maistą – didelė garbė ir ypatinga misija. Paprastai šį darbą atlieka šeimos motina arba senelė, o didesnėse pasiturinčiose šeimose virėjai, kuriuos vadiname maharadžais. Šie žmonės labai vertinami, nes prilygsta šeimos gydytojams. Nuo jų priklauso visos šeimos sveikata, savijauta ir gerovė. Gaminti taip, kad maistas taptų vaistu – didis menas ir mokslas. Turi išmanyti daugybę dalykų: ką valgyti ryte, vakare, žiemą, vasarą, kokius prieskonius naudoti vaikams, suaugusiems, senoliams, kad maistas būtų gerai suvirškintas ir pasisavintas, kokius indus parinkti ir pan. Ypatingas dėmesys skiriamas nėščiosioms ir maitinančioms krūtimi. Rūpinamasi, kad jų mityba būtų maistinga, nestigtų natūralių mineralų, kad gamintųsi pakankamai pieno. Tinkamai ruošti maistą – viso gyvenimo studijos. Žinios perduodamos iš kartos į kartą ir nuolat papildomos. Šiuolaikiniame pasaulyje šios tradicijos jau yra gerokai primirštos ir tai yra didelis praradimas. Netekę ryšio su derama, pagarbia maisto ruoša, žmonės moka savo sveikata ir laime. Dėl to stengiamės šias žinias išsaugoti ir skleisti pasauliui. Rengiame ajurvedinio maisto ruošimo kursus, šiuo metu apie ajurvedinę mitybą ruošiame knygą. Norime, kad žmonės suprastų ir pajustų maisto gydomąją galią bei energiją ir su meile tai taikytų sau ir kitiems.“
Ingos Balnanosienės tekstas
